Radijo dokumentika

„Visur gerai, bet namuose geriausia“, – sako visokių darbų išbandęs kelto „Vilkynė“ kapitonas Paulius Chadaravičius. Jo pažintis su darbu kelte prasidėjo dar paauglystėje. Dirbti kartu jį pasiimdavo jo tėvas Romanas Chadaravičius, kuris savo rankomis pastatė keltą. Vienintelis keltas per Nemumą 2000-aisiais išplaukė į pirmą reisą iš Vilkijos į Pavilkijį.

Lietuvos etnografijos muziejų sovietmečiu buvo leista kurti su sąlyga, jei jis atskleis, kaip vargingai anksčiau gyveno Lietuvos žmonės. Tuo metu šalia esančiame Rumšiškių miestelyje pradėti statyti blokiniai daugiabučiai turėjo simbolizuoti sovietinę pažangą. Tačiau muziejaus darbuotojai, atėję į darbą, ten jausdavosi visai kitaip:

"Kai pareidavai iš muziejaus čia į Rumšiškes, tai nebuvo tos dvasios, kuri muziejuj. Tokia gera aura tarp tų senų pastatų, kad vaikštai ir paskui grįžti kaip į kitą pasaulį iš to gerojo pasaulio", - dalinasi ilgametė muziejaus darbuotoja Gražina Žumbakienė.

Šiais metais Lietuvos Etnografijos muziejus mini penkiasdešimt metų nuo pirmosios ekspozicijos atidarymo. Muziejaus darbuotojai keliavo po Lietuvą rinkdami eksponatus, perkėlinėdami senus namus į muziejaus teritoriją, užrašinėdami liaudies papročius ir tradicijas. Kai kurie čia užaugo, kiti praleido savo jaunystę. Vieni sutiko įžymių asmenybių, kiti net melžė karves muziejaus teritorijoje.

Kiekvieno darbuotojo patirtis vis kitokia. Dokumentikoje - keletas jų pasakojimų, atskleidžiančių muziejaus gyvenimą iš arčiau.

Autorė - Teresė Bernatonytė, redaktorė - Rūta Dambravaitė.

Iš ko vaikas augdamas supranta, kad keičiasi santvarka? Kokią įtaką gali padaryti pirmas sutiktas svetimšalis? Kaip supratimą apie tiesos svarbą virsmo kartai formavo Atgimimo laikotarpio žurnalistai?

Minint Baltijos kelio sukaktį, artėjant Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui, žurnalistė Vaida Pilibaitytė pasakoja savo asmeninę istoriją apie laisvę.

Dokumentika pirmą kartą transliuota 2019-08-25.

Darbas – tai veikla, kurios ragavo arba dar ragaus praktiškai visi pasaulio žmonės. Johanas Volfgangas fon Gėtė yra sakęs, kad didelį džiaugsmą galima iškovoti tik dideliu darbu. Ir aš su vokiečių filosofu ginčytis nežadu. Tik norėčiau ir jus pakviesti filosofiniam apmąstymui apie darbą ir džiaugsmą, kurį jis atneša šiame produktyvumo ir perdegimo amžiuje. O ką manote apie tai, kad taip, kaip dauguma mūsų dirba šiandien, nėra iškalta akmenyje ir gali keistis? Istorija rodo, kad taip jau yra nutikę.

Nuo pat industrinės revoliucijos pradžios, pamažu vis labiau automatizuojant darbą, žmonių darbo valandos krito. Pasak specialistų, ši tendencija sustojo prieš pusę amžiaus ir nustojo būti kvestionuojama.

Šiuo metu Vokietijoje vyksta plataus masto bandymas – pusšimtis įvairių sričių organizacijų pusę metų bando dirbti ne įprastas penkias darbo dienas per savaitę, o keturias. Už tai jie gauna įprastą nesumažėjusį atlygį, o per dieną turi dirbti įprastą valandų skaičių. Specialistai sako, kad turėdami trijų dienų savaitgalį žmonės gali daugiau pailsėti, atgauti jėgas ir grįžti į darbą produktyvesni.

Autorė Rūta Dambravaitė

Šiemet vienuoliktą klasę baigusi Austėja balandžius laiko savotišku vieno Vilniaus mikrorajono atributu. „Mieli gyvūnėliai, nors jokios naudos neneša — tiesiog turi būti kažkas faina vien dėl to, kad yra“, — apie juos sako Austėja. Ši jos daryta nuotrauka eksponuojama Vilniaus muziejaus parodoje „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“.

Kodėl „Krasnucha“ vietiniams skamba nekaip, ko iš balkono šypsosi Birutė ir kaip Giedrius patiria miestą jo nematydamas?

Kviečiu į pažintį su šiuo rajonu, kurį ir aš, šios dokumentikos autorė Inga, bandau prisijaukinti.


Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Austėjos Emilijos Jakučionytės nuotrauka

Švietimo ir mokslo ministerija vykdo švietimo įstaigų tinklų pertvarką. Pagal šiuos pertvarkos reglamentus, mokykloje turi mokytis bent šešiasdešimt vaikų, jungtinės klasės galimos tik pradinės, tačiau vaikų turi būti bent aštuoni.

Salako miestelyje nuo Nepriklausybės pradžios mažėja gyventojų, o tai reiškia ir mokinių. Dar nuo XVIII amžiaus veikusi mokykla, šiais metais užvėrė duris. Nesusirinko pakankamai moksleivių net pradinėms klasėms, o žvelgiant į ateitį daugiau vaikų nenusimato.

Nuo šio rugsėjo septynmečiai turės sėstis į autobusą, vežantį juos į už beveik trisdešimties kilometrų esančią mokyklą Zarasuose. Ir taip kas rytą.

Mokyklos uždarymas paveikia visą bendruomenę. Kai miestely yra vaikų, tuomet daugiau gyvybės, daugiau klegėjimo. Vaikams išvažiavus, kai kurie mokytojai turi išeiti į priešankstinę pensiją, kiti - važinėti į didesnius miestus. O mokantis kitur, silpnėja ir tarpusavio saitai.

Su šia realybe Salako gyventojai susitaikė. Tačiau juos stipriai paveikė biurokratija ir neatsižvelgimas į regiono žmogų.

Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė - Inga Janiulytė-Temporin

Artūro Morozovo nuotrauka

Liepos 4-osios popietė Vilniaus Vingio parke. Lynoja. Estradoje repetuoja moksleivių ir studentų chorai. Šalimais palapinėje choristė pasikelia žalius dainų šventės marškinėlius, kad amerikiečių mokslininkė galėtų jai ant krūtinės priklijuoti širdies ritmo matuoklį.

Tokias pat dvi nedideles laidu sujungtas baltas plokšteles po rūbais į estradą tuoj nusineš dar per 30 choristų. Šiandien ir rytoj per repeticijas, o galiausiai – per baigiamąjį Dainų dienos koncertą įvairių šalių mokslininkų grupė stebės, kaip keičiasi šventės dalyvių širdies ritmas, kai jie dainuoja „Kur giria žaliuoja“.

Tai neįprastas, bet tik vienas iš daugelio bandymų paaiškinti magiją dainos, pagal kurią pavadinta šimtmetį mininti dainų šventė. Kodėl dainuojant „Kur giria žaliuoja“ kūnas nueina šiurpais, o klausantis ima tekėti ašaros?

Nors ši daina yra senesnė už pačią šventę, neatsakytų klausimų apie ją yra ir daugiau. Kodėl tarpukariu „Kur giria žaliuoja“ dainavo tik dviejose Mažosios Lietuvos dainų šventėse? Kodėl sovietmečiu į Lietuvos dainų šventės programą ji įtraukta taip vėlai? Kodėl berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ ją dainuoja kitaip nei visi?

Dainų šventės šimtmečio išvakarėse atsakymų į šiuos klausimus ieško Vaida Pilibaitytė.

Redaktorė Vita Ličytė

„Eurovizijos“ dainų konkursas kasmet prie ekranų prikausto milijonus žmonių. Šiemet net aštuonių šalių atlikėjai Malmėje buvo atsiskleidę LGBT bendruomenės nariai. Tarp jų – pirmasis atvirai apie tai kalbantis Lietuvos atstovas Silvester Belt ir Malmėje triumfavusi Šveicarijos žvaigždė – vienai lyčiai savęs nepriskirianti asmenybė Nemo.

Lietuvoje „Eurovizija“ – labai populiari. Bet mažai kas žino, kad per ilgus gyvavimo dešimtmečius ji ne tik suvienijo įvairių šalių muzikos gerbėjus, bet ir tapo LGBT užuovėja. Taip pat ir mūsų šalies queer bendruomenei, vis dar siekiančiai lygių teisių.

Baigiantis birželiui – LGBT pasididžiavimo mėnesiui – du žmonės pasakoja, kaip šitas konkursas padėjo rasti bendraminčių ir priimti save.

Autorius – Rytis Skamarakas
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

Dokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisieriaus Rolando Masiulio filmo „Silvester Belt – kelias iki „Eurovizijos“ bei žurnalisto Ramūno Zilnio interviu su atlikėju.

Kviečiame prisiminti 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventės proga sukurtą dokumentinį pasakojimą apie du ištikimus jos gerbėjus.

Vienas jų – pasvalietis Petras Simonaitis nepraleido nė vienos dainų šventės nuo 1946-ųjų, o Skaidrė Rimkevičienė daugiau kaip trisdešimt metų ją stebi prie televizoriaus ekrano Gargžduose.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Kad jos vyras žuvo kovodamas prie Bachmuto, Nina girdėjo mažiausiai penkis kartus. Tačiau kol niekas nerado jo kūno ir negali to patvirtinti, Nina tiki, kad jos vyras Vasilijus gyvas ir yra Rusijos nelaisvėje.

Ukrainos skaičiavimais, beveik 37 tūkstančiai yra dingę be žinios, tarp jų kariai, civiliai, įskaitant vaikus. Tikrieji skaičiai, tikėtina, yra daug didesni – vykstant karui ir Rusijai okupavus dalį teritorijos, paprasčiausiai neįmanoma surinkti patikimos informacijos.

Nina, Viktorija ir Larysa jau ilgiau nei metus nežino, kas nutiko jų artimiesiems. Kai institucijos nepajėgia išsiaiškinti, kas nutiko kiekvienam dingusiam, jos imasi savo vyrų ir brolio ieškoti pačios. Nežinomybė verčia tą daryti ir pas tuos, su kuo kariauja. – jos vyras Vasilijus gyvas.

Autorės Sigita Vegytė ir Rūta Dambravaitė

92-iejų psichologijos profesorius ponas Wangas gimė rytinėje Kinijos dalyje, būdamas moksleiviu pabėgo nuo pilietinio karo į Taivaną, ir iki šiol ilgisi prarastos gimtinės. 24-erių aktyvistė Aurora laiko save taivaniete, organizuoja palaikymo Ukrainai mitingus ir kovoja už savo namų saugumą.

Kodėl Taivanas, ta maža sala su lelijomis ir smilkalaiis kvepiančiomis šventyklomis, spalvinga sostine Taipėjumi, tapo tokia svarbi pasauliui? Ką galvoja paprasti salos gyventojai, tiesiog bandantys gyventi įprastus gyvenimus visoje šioje geopolitinėje įtampoje? Šis pasakojimas - bandymas tai suprasti.

Autorė Ieva Balsiūnaitė

Nėra žinoma, kiek tiksliai žmonių šiuo metu gyvena dešimtmečio karo nustekentoje Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje. Tačiau atsidūrusiems joje laisvoji Ukraina sunkiai pasiekiama.

Vienintelė galimybė – nedidelis vieškelis, vedantis per fronto linijoje esantį sienos kirtimo punktą Sumų srityje. Oficialiai šio punkto nepripažįsta nei Ukraina, nei Rusija. Tačiau jame abi šalys keičiasi belaisviais ir žuvusiųjų kūnais. Ir kiekvieną dieną dešimtys, o kartais ir šimtai ukrainiečių juo keliauja link laisvės, o neretai ir nežinomybės.

Pasakojimas iš Ukrainos apie Sumų pasienio punktą ir čia sutiktus žmones, kurie pralaukę dvejus ar dešimtį metų ryžtasi bėgti iš okupacijos. Jie vieninteliai gali papasakoti ir kaip Rusija perdaro okupuotas Ukrainos teritorijas.

Autoriai Augustinas Šulija ir Sigita Vegytė

Daug metų bandžiau išgelbėti mamą nuo jos pačios gyvenimo, kurio didelė dalis prabėgo rūpinantis beglobiais gyvūnais. Man atrodė, kad jeigu uždirbsiu daugiau pinigų, suremontuosiu butą, mama taps laimingesnė. Bet laikui bėgant supratau, kad tai tebuvo mano pačios noras. Ne jos.

Kurdama pasakojimą profesinėms žurnalistikos studijoms, įrašinėjau mamos istorijas apie gyvūnus, profesiją, vaikystę ir keliones. Taip pati tarsi iš šalies pažvelgiau į ją, jos gyvenimą ir pasirinkimus.

Nukreipdamas mikrofoną į žmogų, kad ir labai artimą, atsiduri atidesnio klausytojo vaidmenyje. Ir tai padeda išgirsti daugiau nei tada, kai kalbiesi visokių reikalų ir skubėjimo pilnoje kasdienybėje.

Autorė – Ieva Gumuliauskaitė.

Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

Šiandien dauguma Lietuvos penktokų ir šeštokų kaip antrąją užsienio kalbą vis dar renkasi rusų kalbą. Kartais tai būna tėvų sprendimas, taip pat požiūris, kad rusų kalbos lengviau mokytis nei prancūzų ar vokiečių, bet kai kuriose mokyklose rusų kalba tėra vienintelis pasirinkimas.

Iki plataus masto karo Ukrainoje rusų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą rinkosi trys iš keturių Lietuvos mokinių, o po metų – jau tik apie pusė.

Lietuvoje taip pat veikia 26 mokyklos, kur pamokos vyksta daugiausia rusų kalba. Nuogąstaujama, kad tai apsunkina moksleivių integraciją. Be to, vis kyla kalbų apie jose galimai skleidžiamą Kremliaus propagandą. Todėl pasigirsta siūlymų šiose mokyklose daugiau dalykų dėstyti lietuviškai.

Kaip keičiasi požiūris į rusų kalbą mūsų švietimo sistemoje ir visuomenėje, ir kokia jos ateitis tebesitęsiančio Rusijos karo Ukrainoje kontekste?

Autorius – Rytis Skamarakas

Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

Tautų katilu pramintas, turbūt vienas labiausiai apdainuotų, aprašytų ir filmuose pasirodančių miestų - Niujorkas. Rašytojas Thomas Wolfas rašė, jog „Niujorkui priklausai akimirksniu – tiek pat per penkias minutes, kiek ir per penkerius metus.”

Meno ir architektūros istorikas Jonas Mačiuika Niujorkui priklauso jau beveik du dešimtmečius. Jam įdomiausia tyrinėti tai, kaip Niujorke egzistuoja skirtingų laikmečių architektūros sluoksniai, o gatvės atsiveria kaip miesto dienoraščiai, kuriuos galima išmokti skaityti.

Niujorką sudaro penki pagrindiniai rajonai - Bronksas, Bruklinas, Kvinsas, Stateno sala ir labiausiai žinomas - Manhatanas. 1609 m. čia atplaukė anglų jūrininkas Henris Hudsonas ir atvėrė vartus naujakuriams iš Europos ir likusio pasaulio. Niujorkas traukė labiau, nei bet kuris kitas miestas ir buvo prieglobstis bėgantiems nuo karo ir skurdo. Miestas tapo naujojo pasaulio simboliu, žadančiu geresnį gyvenimą.

Kviečiame persikelti per Atlantą ir išgirsti kaip Niujorkas tapo miestu, talpinančiu visa tai, kas geriausia, ir tai, kas blogiausia.


Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė Rūta Dambravaitė

Milda pirmąkart pirtyje apsilankė 11-os, 20-ies pirmąkart patyrė svaigulį, kurį sukelia karščio ir šalčio kontrastas. O pirtyje ėmė lankytis dažniau ir daugiau apie ją sužinojo po to, kai pabuvo „Vabalynės“ dūminėje pirtyje. Sveikos gyvensenos sodybą įkūrė Ramunė ir Egidijus Žukauskai.

Kas sudaro pirties palaimą? Kaip pirtyje mokomės įveikti baimes, pasirūpinti savimi ir kitu?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kai prieš dvejus metus Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, Lietuvos gyventojai buvo paraginti pasirūpinti maisto, vandens ir vaistų atsargomis bent trims paroms. Ekspertai sako, kad pasiruošimas ekstremalioms situacijoms gali padėti nusiraminti. Visgi realybėje į tokias grėsmes kiekvienas reaguojame skirtingai.

2022-ųjų vasara. Dokumentikos autorė Vaida Pilibaitytė tyrinėja sąrašą, kuriame – kasdieniai daiktai, kurie turėtų tilpti į vadinamąjį „išvykimo krepšį“. Čia – ir maisto konservai, vanduo, baterijos, nešiojamas FM radijas ir artimųjų nuotraukos. Besiruošiant užplūsta emocijos ir prisiminimai apie ir iš kartos į kartą perduodamas traumas.

„Galite ją vadinti žygio kuprine ir tada bus ne taip baisu“, – pataria civilinės saugos specialistas Donatas Gurevičius. Jis jau dvejus metus keliauja po Lietuvą su tipinės išgyvenimo kuprinės pavyzdžiu ir kantriai pasakoja, kodėl svarbu ruoštis blogiausiam.

Vilnietis Vytas savo išvykimo kuprinę susidėjo visai neseniai, bet dar iki 2022-ųjų Rusijos invazijos Ukrainoje yra su draugais išsibandęs savo įgūdžius, jei tektų būti išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis. „Mes gyvename ne taikos sąlygomis, o tarp karų“, – niūrią realybę mūsų regione apibendrina jis. Dviejų vaikų mama Inesa iš Švenčionėlių būtinų daiktų sąrašą irgi moka mintinai. „Jis panašus į šaulio kuprinę“, – ji šaulė, kuri išgyvenimo įgūdžių moko kitus.

Tuo metu kaime, visai šalia Baltarusijos sienos, Eglė aprodo nedidelį savo namo rūsį. Čia jos šeima svarsto įrengti ne tik gultus, bet ir ventiliaciją, kad prireikus, patalpą būtų galima naudoti kaip laikiną slėptuvę. O jos vyras Rokas ruošiasi į šaudyklą – nori išmokti valdyti ginklą.

Kai pirminis šokas atslūgsta ir atsargų galiojimo laikas baigiasi, Vaida iš savo „karo pupelių“ išverda troškinį. Panašu, kad protas ir kūnas prie padidintos grėsmės ilgainiui prisitaiko, bet ruoštis karui dėl to netampa lengviau.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Du jauni žmonės – Olena ir Kostia nepažįsta vienas kito, bet jų istorijas, kaip ir daugelio ukrainiečių, jungia svarbiausi šio amžiaus įvykiai Ukrainoje. Jei dabar nevyktų karas, Olena, kuriai 32-dveji, būtų tiesiog gera ir talentinga poetė, o 23-ejų Kostia veikiausiai dirbtų kokioje informacinių technologijų įmonėje.

Bet šiandien Olena į eiles sudeda ne tik savo pačios, bet ir visos tautos patirtą skausmą ir yra prisijungusi prie 2014 m. įkurto Hospitalierių – karo medikų bataliono. O Kostia vienoje iš Ukrainos puolamųjų brigadų į priešą skraidina kovinius dronus.

Judviejų kelias prieš dešimtmetį prasidėjo ten pat – Maidane, per Orumo revoliuciją. Būtent dėl to šiandien jie yra tuo, kuo yra. Jie užaugo ugnyje. Ir šis pasakojmas yra ne tik apie juos – Olena ir Kostia galėtų būti bene visos jaunosios ukrainiečių kartos simboliu.

Autorė – Ieva Balsiūnaitė

Ukrainoje medžiagą rengti padėjo Jevhenija Soboleva.

Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

Pasakojime panaudotas Olenos eiles iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys.

Ievos Balsiūnaitės nuotrauka

Jiedu kartu jau 52 metus. Aplinkiniams Vitalius ir Albinas prisistato kaip tėvas ir sūnus, nors iš tiesų jie – pora.

Sovietmečiu, kai vyrai susitiko, prisipažinti, kad esi homoseksualus, buvo ypač pavojinga: tai buvo laikoma liga ir nusikaltimu. Anuomet, saugodamas save ir mylimąjį, Vitalius išmoko meluoti, o jau daugiau kaip tris dešimtmečius kartu gyvendami laisvoje Lietuvoje, jie vis dar nesijaučia saugiai ir tebelaukia galimybės įteisinti savo partnerystę.

Albinui senstant ir pamažu prarandant atmintį, Vitalius pasijunta pavargęs slapstytis. Ir pirmą kartą ryžtasi papasakoti judviejų gyvenimo istoriją viešai.

Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiulytė-Temporin

Prie mikrofono Mangirdas jaučiasi saugiai – savo internetinėje radijo stotyje jis pats veda laidas, kur kalbina įvairiausius žmones. Bet šįkart pasakojimo centre atsidurs jis pats.

Baigiantis mokslo metams, 2023-ųjų pavasarį, Mangirdas ruošiasi egzaminų sesijai, planuoja keliones į vasaros stovyklas, domisi kultūros renginiais ir mąsto apie žurnalistikos studijas.

Bet tai reiškia, kad gali tekti palikti gerai pažįstamą namų aplinką Marijampolėje. Kas jo laukia? Ar jam pavyks? Kaip užmegzti ryšį su nepažįstamu žmogumi, kuris nedrįsta užkalbinti neregio?

Autorės: Danielė Buterlevičienė, Rugilė Navickaitė ir Rita Stankevičiūtė

Redaktorė ir garso režisierė: Vaida Pilibaitytė

Nuotraukos autorė: Rita Stankevičiūtė

Garsinio vaizdavimo ekspertės dr. Lauros Martinkutės parengtas viršelio nuotraukos aprašas, kurį siūlome perskaityti ir regintiesiems:

„Šioje spalvotoje nuotraukoje užfiksuotas jaunuolis Mangirdas, stovintis Marijampolės Jono Basanavičiaus aikštėje. Nuotrauka neįprastos kompozicijos, vaizdas sudvigubintas, todėl priekyje Mangirdą matome iš arti, o giliau pasikartoja beveik tas pats vaizdas, tik Mangirdas jau gerokai mažesnis, lyg stovėtų pats sau už nugaros. Priekyje stovintis Mangirdas atsisukęs į mus šiltai šypsosi užmerkęs akis, smakras pakeltas, poza draugiška ir atvira. Kairėje rankoje, nuleidęs tiesiai žemyn, laiko neregio lazdelę. Vaikinas tvarkingai skusta galva, jis vilki ryškiai mėlynus trumparankovius marškinėlius su keliomis didelėmis stilizuotomis raidėmis, užrašą iš dalies dengia jo kairioji ranka, tad sunku įskaityti. Ant Mangirdo kaklo – masyvi aukso spalvos grandinėlė. Vaikinas užfiksuotas iki pusės, kojų nematyti. Už nugaros stovintis jo antrininkas apsirengęs lygiai taip pat. Kadangi tolumoje vaikinas užfiksuotas visu ūgiu, matome ir jo kūno apačią: jis vilki tamsias kelnes, apsiavęs juodus sportinius batelius baltu padu. Neregio lazdelė tvarkingai nuleista žemyn, stačiu kampu atremta į grindinį. Čia Mangirdas stovi kiek nuleidęs galvą, veidas labiau nukreiptas į grindinį, lyg vaikinas būtų paskendęs mintyse, susikoncentravęs į save. Aikštės tolumoje, atokiau nuo fotomodelio, susibūrę stovi keli praeiviai, stūkso pašto pastatas.“

Ši dokumentika yra Goethe’s instituto Lietuvoje vykdomo projekto „Išplėstinė Lietuva: suprasti kitą“ dalis. Visas pasakojimas „Neregėti kasdienybės garsai“ čia.

Šventė – tai pokytis, slenkstis, bendrystė, šėlsmas ir užsimiršimas. Antropologai sako, kad šventė yra virsmo laikotarpis, kai iš vienos būsenos pereiname į kitą. Šią idėją jie suformavo tirdami gentines bendruomenes. Nors šventės formos šiandien kitokios nei anksčiau, jų esmė išlieka ta pati.

4 žmonės pasakoja prisiminimus iš savo švenčių. Salvija sumanė atšvęsti atleidimą iš atsibodusio darbo, nes palikti jį norėjo kurį laiką, tačiau pati nebūtų pasiryžusi. Aivaras prisimena kelionę į Sibiro taigą ir elnius ganančių vietinių šventę, kurioje jie įprasmina savo tapatybę. Bet kartais jų šventė užsitęsia. Regina rengia įsimintinas šventes savo artimiesiems, ji neįsivaizduoja kaip būtų galima kitaip. Tačiau ne visi jos pastangas įvertina, o tai liūdina ir kelia klausimus. Aaqib‘as iš Kašmyro pabėgo į Vokietija. Griežtoje musulmoniškoje aplinkoje augęs vyras pirmą kartą aplanko barą ir klubą. Švęsti okupaciją patiriančiame krašte, iš kurio jis kilęs, neįprasta, bet naujas gyvenimas verčia keistis.

Autorės Rūta Dambravaitė ir Marie-Line Deleye

Kalaallit Nunaat – inuitų kalba reiškia Grenlandiją. Tris ketvirtadalius šios didžiulės salos dengia ledo masyvas. Su kiek daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų Grenlandija yra rečiausiai apgyvendinta pasaulio šalis. Ji autonomiška teritorija, bet priklauso Danijos Karalystei.

Nana Hauge Kristensen kūrinyje „Širdies formos“ (dan. Det hjerteformede) pasakoja apie keturis senukus Umanake, Grenlandijos šiaurės vakaruose. Jie išgyvena artimųjų netektį ir jaučia, kaip silpsta pačių kūnai. Bet šalimais yra gamta, persmelkianti kiekvieną jų kasdienybės akimirką. Ką reiškia pasenti šiame nuostabiame, bet atšiauriame kraštovaizdyje?

Nors kolonijinė istorija nėra pagrindinė pasakojimo tema, ji – neatsiejama šių žmonių gyvenimo dalis.

Autorė Nanna Hauge Kristensen
Garso dizaineris Simon Brinck
Sukurta gavus EGV fondo paramą

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė
Lietuvių kalba adaptavo Sonata Jadevičienė ir Vaida Pilibaitytė.
Vertimus įgarsino Algirdas Dainavičius, Lina Dainienė, Arvydas Dapšys, Rūta Dambravaitė, Violeta Podolskaitė ir Vaida Pilibaitytė.

Dokumentika įvertinta festivaliuose PRIX MARULIC 2023, PRIX EUROPA 2023 ir PHONURGIA NOVA 2023.

Alvydas Malinauskas gyvena savo tėviškėje Paberžinės kaime, Utenos rajone. Rytais ir vakarais pro valgomojo langą jis stebi gandrus ir savo pastebėjimus aprašo dienoraštyje. Bet tai nėra pagrindinis jo darbas. Alvydas turi informacijos, kuri labai reikalinga užsiimantiems genealoginiais tyrimais, dėl to žmonės jam skambina ir jį lanko.

Nuo vaikystės Alvydą pažįstanti Audra liko labai nustebinta ir nudžiuginta, kai sulaukė savo giminės genealogijos medžio to nė neprašiusi. Audros seneliai buvo Alvydo senelių kaimynai. Jie dalijosi ūkiais, kartu šventė šventes ir stebėjo tuos pačius gandrus.

Sudarinėti savo krašto gyventojų giminystės schemų Alvydas prisėdo prieš 4 metus. Neilgai trukus po to kai atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį.

Autorės Rūta Dambravaitė ir Rūta Simanavičienė

Prie streiko prisijungę mokytojai sako, kad nors atlyginimų klausimas svarbus, streikuoja jie visų pirma ne dėl atlyginimų. Tad kokios priežastys juos privertė iš klasių išeiti į gatves?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Justino Stacevičiaus/LRT nuotrauka

Baravanas – kurdas, penkių vaikų tėvas, kuriam ką tik teko priimti sunkiausią sprendimą gyvenime. Piotras – lenkas, Europos pilietis. Šiuos du, iš pažiūros visiškai skirtingus vyrus sieja tai, kad jie susitiko Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, miške, kai buvo šalta ir tamsu. Jie kartu išgyveno tragediją, kuri visam laikui pakeitė jų požiūrį į supantį pasaulį.

Šis pasakojimas prasideda peržengus pabėgėlių centro slenkstį, bet tas pats galėjo nutikti bet kur kitur.

Nepriklausoma lenkų radijo prodiuserė Magda Świerczyńska-Dolot dokumentikoje „Mūsų rankose“ (lenk. „W naszych rękach“) pasakoja istoriją apie atsakomybę už kitą žmogų ir aktyvų dalyvavimą įvykiuose, kurie skleidžiasi tavo akivaizdoje.

Autorė ir prodiuserė Magda Świerczyńska-Dolot
Garso dizaineris ir muzikos autorius Artur Giordano
Pirmą kartą transliuota per NewOnce Radio 2022-02-02
Į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Vaida Pilibaitytė

Pristatyta EBU AudioDocs konferencijoje 2023 Reykjavike, Islandijoje

Įkalinimo įstaigose Lietuvoje šiuo metu gyvena apie penkis tūkstančius žmonių. Kaip jie ten atsidūrė, kokie tai žmonės, apie ką jie mąsto, ką veikia būdami kalėjime, kokių planų turi ateičiai?

Šiame pasakojime susipažinsime su keturiais buvusiais ir esamais nuteistaisiais. Jie padės sudėlioti platesnį savo gyvenimų paveikslą, suprasti kontekstų įvairovę, iš kurių pateko į įkalinimo įstaigą, ir kelius, kuriais bando iš jos išeiti. Galiausiai klausime, kiek kalėjimų sistema Lietuvoje geba padėti kaliniui keistis? Nuteistųjų liudijimai rodo, kad kol kas pagalbos trūksta. Kas tuomet gali paskatinti juos judėti pokyčio link?

Autorė Urtė Karalaitė

Redaktorės – Sigita Vegytė, Rūta Dambravaitė

Izraelis 2023 m. spalio 7 d. vadina juoduoju šeštadieniu. Grupuotės „Hamas“ ataka pareikalavo beveik pusantro tūkstančio aukų – tai bene didžiausios žudynės šalies istorijoje. Vaikai, senjorai, moterys ir vyrai – niekas neišvengė „Hamas“ žiaurumo, o kam pavyko – šiuo metu laikomi įkaitais kažkur Gazos ruože. Izraelis atsakė smūgiais į Gazą ir konfliktas eskalavosi iki seniai nematyto masto. Nors tai ne pirmas smurto ciklas šiame regione, jis laikomas bene kruviniausiu.

Pasak apžvalgininkų, šis išpuolis yra lūžio taškas Izraelio ir palestiniečių santykiuose. Jau ir taip buvę trapūs ryšiai pastaruoju metu ėmė trūkinėti. Izraelio politikams vis labiau krypstant į ideologinę dešinę, palestiniečiai atsakydavo griežtėjančia retorika. Gazos ruožą valdanti dalies vakarų teroristine grupuote pripažinta „Hamas“ spalio atakai ruošėsi jau kurį laiką.
Visgi nesutariama, ką šis naujausias smurto paaštrėjimas gali reikšti regiono saugumui ar Izraelio-palestiniečių santykiams.

LRT užsienio naujienų redaktoriai Indrė Urbaitė ir Žygimantas Kapočius kalbina tris skirtingų požiūrių apžvalgininkus – Kristianą Coates Ulrichsen iš JAV Rice universiteto Baker instituto, Eytaną Gilboa, tarptautinių santykių profesorių iš Izraelio Bar Ilano universiteto ir Yezidą Sayegh, palestiniečių istoriką iš Carnegie Artimųjų rytų centro.

Tai gilesnis žvilgsnis į Gazą, okupuotą Vakarų krantą, dešimtmečių konfliktą ir kur link viskas juda.

*

AP nuotraukoje Izraelio ministras pirmininkas Icchakas Rabinas (kairėje) ir palestiniečių lyderis Jasiras Arafatas spaudžia vienas kitam ranką pasirašydami Izraelio ir palestiniečių taikos susitarimą Vašingtone, 1993 m. rugsėjo 13 d.

Soros – vienas seniausių kultūrinių augalų. Lietuvoje, kur žemdirbystė įsitvirtino vėliau, nei kitur Europoje, soros buvo auginamos daugiau kaip tris tūkstančius metų.

Nors pastaraisiais šimtmečiais jas buvo išstūmę miežiai, rugiai ir kviečiai, soros, kaip ir kiti senieji augalai, grįžta. Šerytė, burnotis, judra, rietmenė, sora – šie žodžiai vėl leidžia šaknis mūsų kalboje.

Šiuos metus Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja yra paskelbusi Tarptautiniais sorų metais. Taip siekiama atkreipti dėmesį į svarbų jų ekologinį tvarumą ir maistinę naudą.

Vilniaus universiteto bioarcheologė dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen vadovauja tyrimų projektui „Praeities ir ateities sorų keliai“. Ji mano, kad žinios apie senųjų augalų įvairovę ir jų plitimą yra naudingos kuriant klimatui jautrios mitybos strategijas. „Tai bus aktualu kai keičiasi klimatas ir pasaulyje žemdirbystei trūksta vandens“, – pažymi mokslininkė.

Apie senųjų augalų sugrįžimą ir ateities duoną pasakoja Audra Girijotė.

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Joshuai Zakui buvo dešimt metų. Ant Zakų šeimos namo Antakalnyje nukrito bomba. Užėję naciai juos kartu su kitais Vilniaus žydais suvarė į getą, o vyriausiąjį brolį Eliją išvežė į priverstinio darbo stovyklą Bezdonyse. Joshua beveik kasdien laukdavo prie geto vartų, tikėdamasis pamatyti grįžtantį brolį, bet taip ir nesulaukė.

2022-ųjų spalį Holokaustą išgyvenęs Joshua Zakas su dukterėčia Tsila Zak grįžta į Vilnių ieškoti atsakymų į klausimus, kurie liko neatsakyti nuo karo laikų.

Autoriai – Vaida Pilibaitytė ir Rimantas Ribačiauskas
Kompozitoriai – Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys
Garso režisierės – Sonata Jadevičienė ir Vaida Pilibaitytė

Vertimus įgarsino Rūta Dambravaitė, Guoda Litvaitienė, Inga Janiulytė-Temporin ir Linas Zubė

Fotografė-videografė Ilmė Vyšniauskaitė

Dokumentikos prodiuseriai – LRT RADIJAS ir „Operomanija“

Pasakojime panaudotos garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ ištraukos ir dokumentiniai įrašai (autoriai – dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys)

Daugiau apie „Glaistą“: www.operomanija.lt/repertuaras/glaistas

Tenise neretai veikia panašūs dalykai, kaip ir gyvenime. „Mes kartais sakome, kad jeigu sužaidei „gerą“ tašką, pamiršk jį ir žaisk toliau. O jei sužaidei „blogą“ tašką, tai irgi pamiršk jį ir žaisk toliau. Nes jei per daug pergyveni dėl pralaimėto taško, arba esi per didelėje euforijoje dėl laimėto gražaus taško, tai bet kuriuo atveju tu negali susikaupti dabarčiai“, – sako teniso treneris Andrius Liubinas.

Jis treniruoja tris tarptautiniuose vežimėlių teniso turnyruose dalyvaujančius Lietuvos žaidėjus: Agniešką Toločko, Aleksandr Olechnowicz ir Kotryną Žižmaraitę. Šių žaidėjų patirtys ir lygiai skiriasi, tačiau juos vienija aistra tenisui, draugystė ir kelias į profesionalų sportą.

Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiulytė-Temporin

Fotografas – Artūras Morozovas

Icehojės mieste Vokietijoje prieš teismą stoja 96-erių Irmgard Furchner, buvusi Štuthofo koncentracijos stovyklos vado sekretorė. Ji kaltinama bendrininkavimu nužudant apie 11 tūkst. žydų. Tai retas atvejis, kai teisiami ne pagrindiniai žudynių vykdytojai, bet vadinamieji sistemos sraigteliai.

Žydų kilmės radijo dokumentikos autorė Amie Liebowitz kartu su Holokausto aukas ginančiu advokatu Onuru Özata aiškinasi, kaip kaltinamoji Irmgard Furchner prisidėjo prie žudynių. Vokietijoje gimęs turkų kilmės teisininkas turi savo priežasčių imtis šios bylos bei teismuose atstovauti dabartinių kraštutinių dešiniųjų išpuolių aukoms.

Judviejų tyrimai atveda ir į Vilnių, pas Holokaustą išgyvenusią žydų partizanę Fanią Brancovskają.

Autorė Amie Liebowitz

Garso dizainerė Regine Elbers

Režisierius Ron Schickler

Redaktorius Till Ottlitz

Dokumentiką prodiusavo Bayerischer Rundfunk

Pirmą kartą transliuota 2022-06-25

Adaptacijos lietuvių kalba autorė Sigita Vegytė

Įgarsino: Sigita Vegytė, Paulius Šironas, Alvyda Bajarūnaitė, Evelina Stankūnaitė, Rima Žilinskaitė, Ignas Gudelevičius, Indrė Urbaitė

Šis pasakojimas Čikagoje vykstančiame prestižiniame festivalyje „Third Coast“, vadinamame garso dokumentikos „Sundance“ ir net radijo „Oskarais“, šiemet iškovojo aukso medalį. Kaip paaiškėjo apdovanojimų ceremonijoje 2023 m. rugpjūčio 6-ąją – tai pirmasis kartas festivalio istorijoje, kai pagrindinis apdovanojimas skirtas dokumentikai ne anglų kalba.

Tarptautinės festivalio žiuri pripažintas autorės Sigitos Vegytės įvertinimas – pirmasis toks ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje.

Ta proga su Sigita kalbamės apie tai, kodėl Bahos ir Domo istorija palietė tiek daug žmonių ir kas pasikeitė nuo tada, kai radijo dokumentika buvo pirmą kartą transliuota 2021-ųjų gruodį.

Kviečiame dar kartą išgirsti tarptautinio pripažinimo sulaukusį pasakojimą, pirmą kartą transliuotą 2021 m. gruodžio 12 d.

**
2021-ųjų vasarą kasdien dešimtys, o vėliau ir šimtai žmonių pradėjo neteisėtai kirsti Lietuvos sieną per Baltarusiją. Dėl to Lietuva sustiprino savo sienos apsaugą, pradėjo statyti metalinės tvoros ir spygliuotos vielos barjerą, o prie budinčių pasieniečių prisijungė kariai. Lietuva ir Europos Sąjunga sako, kad tai hibridinė ataka, kurią organizuoja Minsko režimas, pasinaudojęs tūkstančių žmonių – daugiausiai Irako kurdų, bet taip pat sirų, kongiečių, afganistaniečių ir kitų – noru pasiekti Vakarų Europą ir ten susikurti saugesnį ar geresnį gyvenimą.

Tai pasakojimas apie du žmones, kurių vienas saugo sieną, o kitas ją neteisėtai perėjo. Ir aplinkybes, dėl kurių jų gyvenimai susikirto.

Autorė Sigita Vegytė

Redaktoriai Vaida Pilibaitytė ir Adomas Zubė

Pristatyta tarptautinėje EBU konferencijoje IFC AudioDocs 2022 Kardife, Jungtinėje Karalystėje

Pristatyta tarptautiniame audiofestivalyje BANGUOJA 2022, Lietuvoje

Pristatyta tarptautiniame festivalyje Internazionale a Ferrara 2022, Italijoje

Pelnė aukso medalį kaip geriausia dokumentika, Third Coast International Audio Festival 2022-2023, JAV

Publikuota RadioAtlas.org

Botanikas Jakub Mowszowicz, logikos filosofė Janina Hosiasson ir rašytojas, žurnalistas Jozef Mackiewicz gimė panašiu metu – XIX–XX a. sandūroje. Jie gimė skirtingose vietose, bet visi atsidūrė Vilniuje, kurio valdžia XX a. keliavo iš rankų į rankas. Gyvendami Vilniuje šie trys žmonės liudijo filosofinę, gamtinę ir socialinę miesto tikrovę. Savo darbais Vilnių įrašę į platesnį tarptautinį kontekstą, patys liko mažai minimi miesto istorijoje ir atpažįstami esamiems vilniečiams.

Minint 700 metų Vilniaus gimtadienį, pasakojame Mowszowicz, Hosiasson ir Mackiewicz istorijas.

Autorės Sigita Vegytė ir Martyna Šulskutė

Dokumentika parengta bendradarbiaujant su Vilniaus muziejumi, kuriame iki 2023-ųjų gruodžio 31 d. veikia paroda „vilniaus_kambariai_v.1.1“, kviečianti susipažinti su tuo, kas formavo Vilnių – žmonėmis, gyvūnais, augalais, reljefu.

Toli nuo turistų akių yra Veneciją nuo potvynių saugantys kilnojami barjerai „Mozė“. Tiesa, didžiąją laiko dalį „Mozė“ guli po vandeniu, barjerai pakeliami tik per potvynius, galinčius miestui sukelti rimtesnių nuostolių.

Dabar tokie potvyniai vyksta 15 dienų per metus. Prognozuojama, kad 2060-2070 metais jie vyks mažiausiai 180 dienų per metus.
„Uždaryta, nekvėpuojanti lagūna yra „laguna morta“, mirusi lagūna“, – taip apibūdina ateities perspektyvas Venecijoje įsikūrusi gidė Aida Skorupskaitė.

Mokslininkai ir valdžia tikisi, kad iki to laiko bus atrasti kiti sprendimai – tokie, kurie padės išsaugoti ne tik miestą, bet ir lagūną. „Mes turime tik vieną problemą – tas laikas yra jau rytoj“, – sako inžinerijos mokslų daktaras Davide Tognin, ketverius metus tyrinėjęs potvynių sąnašomis mintančias druskingas pelkes Venecijos lagūnoje.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

We Are Here Venice nuotrauka

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje, į Vokietiją atvyko daugiau nei milijonas karo pabėgėlių. Vokiečiai ukrainiečius priėmė ir į savo namus, organizuoja bendruomenių susitikimus, remia jų norą užbaigti karą.

Maža dalis visuomenės garsiai protestuoja prieš bet kokį įsitraukimą į karą. Kai Vokietijos kancleris pareiškė, kad šalis ir toliau siųs ginklus Ukrainai, žmonės rėkė Olafą Scholzą vadindami karo kurstytoju ir reikalavo kurti taiką be ginklų. Scholzas jiems atgal šaukė, kad Vladimiras Putinas yra karo kurstytojas ir jei jie turėtų kiek nors proto, šauktų ant Putino.

Bet gerokai tylesnis nepasitenkinimas, vidinis konfliktas vyksta vokiečių galvose. Nuo Antrojo pasaulinio karo pacifizmo, taikos ir dialogo idėjomis besiformavusi visuomenė dabar susidūrė su žiauria karo Europoje realybe. Tai, kas atrodė nekvestionuojama, tapo kvestionuojama. O veikti reikia greitai, to iš pajėgiausios Europos ekonomikos ir politinės galios, tikisi Ukraina ir likęs žemynas.

Nuo karo į Vokietiją pabėgę ukrainiečiai atvyko su stipriomis patriotiškumo nuotaikomis, noru nugalėti agresorių ir atkurti stabilumą savo šalyje. Jiems kyla klausimas – ar vokiečiai pajėgūs juos suprasti.

Antroje pasakojimo dalyje žvilgsnis į bendruomenes, kuriose pinasi vokiečių ir ukrainiečių ryšiai, gimsta draugystė, supratimas.

Autorė Rūta Dambravaitė

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje, į Vokietiją atvyko daugiau nei milijonas karo pabėgėlių. Vokiečiai ukrainiečius priėmė ir į savo namus, organizuoja bendruomenių susitikimus, remia jų norą užbaigti karą.

Maža dalis visuomenės garsiai protestuoja prieš bet kokį įsitraukimą į karą. Kai Vokietijos kancleris pareiškė, kad šalis ir toliau siųs ginklus Ukrainai, žmonės rėkė Olafą Šolcą vadindami karo kurstytoju ir reikalavo kurti taiką be ginklų. Šolcas jiems atgal šaukė, kad Vladimiras Putinas yra karo kurstytojas ir jei jie turėtų kiek nors proto, šauktų ant Putino.

Bet gerokai tylesnis nepasitenkinimas, vidinis konfliktas vyksta vokiečių galvose. Nuo Antrojo pasaulinio karo pacifizmo, taikos ir dialogo idėjomis besiformavusi visuomenė dabar susidūrė su žiauria karo Europoje realybe. Tai, kas atrodė nekvestionuojama, tapo kvestionuojama. O veikti reikia greitai, to iš pajėgiausios Europos ekonomikos ir politinės galios, tikisi Ukraina ir likęs žemynas.

Nuo karo į Vokietiją pabėgę ukrainiečiai atvyko su stipriomis patriotiškumo nuotaikomis, noru nugalėti agresorių ir atkurti stabilumą savo šalyje. Jiems kyla klausimas – ar vokiečiai pajėgūs juos suprasti.

Autorė Rūta Dambravaitė

Baltarusijos valstybinė televizija neapykanta persmelktose laidose agituoja prieš visus, kurie nepalaiko diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos. Areštai vykdomi savavališkai, o kankinimai – slapta.

„Tuoj jie įlįs į mūsų galvas ir perskaitys mintis. Ir dėl jų mus uždarys“, – sako Natalija Dulina, kuri dėl dalyvavimo protestuose neteko profesorės pareigų Lingvistikos universitete.

Kad patektum į bėdą Baltarusijoje net nereikia dalyvauti demonstracijoje – užtenka apie tai pamąstyti. Patiktukai ar pasidalinimai socialiuose tinkluose, baltai-raudonai-baltai išdžiauti skalbiniai: visa tai gali tapti pagrindu areštui ar įkalinimui.

„Prezidentu ne tampama, prezidentu gimstama“, – apie save sako A. Lukašenka, per beveik tris dešimtmečius susikūręs jo vienvaldystę užtikrinančią sistemą.

2020-ieji galėjo tapti lūžio tašku, bet užgniaužus taikius protestus, represijos Baltarusijoje ir šiandien tęsiasi su nauja jėga. Žmonės suimami ir kankinami, knygos naikinamos, o valstybinė televizija transliuoja neapykantos programas.

George‘o Orwello distopija „1984-ieji“ tapo Baltarusijos realybe.

Autorė ir režisierė Inga Lizengevic
Redaktorė Katrin Moll
Režisierės asistentė Stefanie Heim
Garso dizaineris Jean-Boris Szymczak

Dokumentiką prodiusavo Deutschlandfunk Kultur

Pirmą kartą transliuota 2022-12-06

Adaptacijos lietuvių kalba autorė Vaida Pilibaitytė

Įgarsino: Rūta Dambravaitė, Audra Girijotė, Indrė Kaminskaitė, Andrius Kavaliauskas, Lukas Kivita, Edvardas Kubilius, Sigitas Kubilius, Darius Kuodis, Austėja Kuskienė, Jolanta Kryževičienė, Paulius Selezniovas, Paulius Šironas, Donatas Šukelis, Vaida Pilibaitytė

Laidoje panaudotos ištraukos iš Džordžo Orvelo romano 1984-ieji, kurį vertė Virgilijus Čepliejus.

Liko mažiau nei metai iki pilietybės referendumo. Konstitucinio įstatymo projekte kalba eina apie dvigubos pilietybės galimybę tik Lietuvos piliečiams. Tačiau Lietuvą savo namais pasirinkę kitų šalių piliečiai taip pat norėtų tokios teisės.

Tarp jų - šio sekmadienio laidos herojai Fabrizio, Marie-Line, Jonas, o taip pat ir viena iš dokumentikos autorių, 25 metus Lietuvoje gyvenanti Prancūzijos tarptautinio radijo žurnalistė Baltijos šalyse Marielle.

Autorės Marielle Vitureau ir Inga Janiulytė-Temporin

Kai Rusija pradėjo karą Donbase 2014-aisiais, Katerynai buvo 21-eri. Ji norėjo prisidėti prie šalies gynybos, tačiau jai, moteriai, realizuoti savo ambicijas kariuomenėje buvo mažai galimybių – pagal tuomet galiojusius įstatymus moterys negalėjo užimti kovinių pozicijų, tik tradiciškai „moteriškas“ – pavyzdžiui, būti sandėlių vadybininkėmis, slaugytojomis, buhalterėmis, valgyklų vedėjomis. Tačiau jos kovojo ir fronte. Tik buvo nematomos.

Kai Rusija pradėjo plataus masto karą 2022-ųjų vasarį, klausimų nebeliko – moterys į karą jungėsi tokiomis pačiomis galimybėmis kaip ir vyrai. Pokyčiai prasidėjo anksčiau. Juos išjudino karas ir Katerynos su bendramintėmis pastangos – įstatymiškai sulygintos moterų ir vyrų teisės ginkluotosiose pajėgose. Bet viena pakeisti įstatymus, kita – žmonių mąstymą.

„Nors nėra viskas tobula, viena aišku – moterys nebėra nematomos, jos nebėra nematomas batalionas“, – sako Kateryna, Ukrainos Moterų veteranių judėjimo viena įkūrėjų.

Pasakojimas iš Ukrainos apie ginklu šalį ginančias moteris ir dar vieną jų kovą – už lygias teises.

Autorės Ieva Balsiūnaitė ir Sigita Vegytė

Tereza gimė Lietuvoje, bet užaugo vaikų namuose Latvijoje. Ji ten pateko, kai mama atsidūrė kalėjime, bet išėjusi į laisvę dukros nebepasiėmė. Tai dokumentinis detektyvas: trečioji šios giminės moteris – Terezos dukra Aiga – po kelių dešimtmečių ieško atsakymų apie savo šeimos šaknis Lietuvoje.

Latvijos radijo tinklalaidės autorė kalbininkė Aiga Veckalnė apie savo mamos kilmę žinojo nuo vaikystės. Bet 2021 metų pavasarį, kai mama mirė, Aiga suprato, kad daugelio dalykų jos taip ir nepaklausė. Pavyzdžiui, kodėl močiutė Regina paliko savo dukrą vaikų namuose Latvijoje?

Kurdama šį pasakojimą, Aiga tyrinėja archyvus Lietuvoje ir Latvijoje, aplanko seniai matytus giminaičius Kaune ir suvokia, kaip šeimos moterų likimus paveikė sovietinis režimas.

Autorė – Aiga Veckalnė
Redaktorė – Dacė Krejerė
Garso režisierius – Ivo Taurinis
Prodiuserė – Justynė Savitska
Grafikos dizainerė – Beata Berzinia

Dokumentinis pasakojimas „Mamos byla“ (lat. Mammas lieta) sukurtas Latvijos radijo tinklalaidei „Dokumentariumas“. Pirmą kartą publikuotas 2023-01-31.

Adaptacijos lietuvių kalba autorė – Rūta Dambravaitė, redaktorė – Vaida Pilibaitytė

Iš latvių kalbos vertė UAB Skrivanek vertimų biuras

Įgarsino: Giedrė Vaičekauskienė, Alvyda Bajarūnaitė, Indrė Kaminckaitė, Urtė Karalaitė, Lukas Kivita, Leonas Šukys, Sigita Vegytė

Nuotraukos autorė Dacė Krejerė

Laimis Janutėnas sako, kad jo biografija paprasta: 20 metų darželyje ir mokykloje, 20 atiduoti jūrai ir žvejybai, dar 20 – kalnui, o pastarąjį dvidešimtmetį jis egzistuoja. Atrodo, kad ir jo gyvenimo filosofija paprasta: nori kažko? Pasidaryk.

1980-ųjų pradžioje Karpatuose išbandęs ir iškart pamilęs kalnų slidinėjimą, jis ieškojo, kur tą daryti Vilniuje. Visos kalvos buvo per žemos, tad Laimis sugalvojo vieną jų paaukštinti. Dvidešimt metų diena iš dienos iš statybinių atliekų pylė kalną ir pripylė 16 metrų šlaitą. Dabar čia veikia Vilniaus slidinėjimo kurortas – Liepkalnis.

Bet net ir toks žmogus kaip Laimis nieko nepadarytų vienas. Visada degantis idėjomis ir noru daryti, jomis įtikina ir aplinkinius. Prie kalno pylimo prisijungė draugai, kaimynai, slidinėjimo entuziastai ir, svarbiausia, šalia visada buvo (ir yra) žmona Marytė. Dabar, kai Laimis „egzistuoja“, daro kiti, su kuriais jis savo kūriniais pasidalijo.

Autorės Rūta Dambravaitė ir Sigita Vegytė

Šis streikas parodė, ko darbuotojai gali pasiekti vienydamiesi ir gindami savo teises. Kodėl streikas kilo, kaip jį išgyveno jame dalyvavę vairuotojai ir kokias tendencijas darbo santykiuose bei visuomenėje atspindi ši istorija?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Artūro Morozovo fotografija

Prieš metus, kai Rusija pradėjo plataus masto karą Ukrainoje, teatro dramaturgė Lena Liagušonkova ruošėsi savo pjesės premjerai Kyjive, bet su mama ir trimis katinais atsidūrė daugiabučio namo rūsyje. „Labai daug įvykių ir toks jausmas, kad psichika nespėja,“ – pirmąją invazijos savaitę pasakojo ji. „Bijau, kad mama išeis iš proto. Ji jau yra patyrusi karą.“ Lenos namai gimtajame Donbase okupuoti nuo 2014 metų. Kovo pradžioje, sostinės link artėjant okupantų šarvuočių kolonai ir tęsiantis apšaudymams, jos išvažiavo į Lenkiją ir antrąkart tapo karo pabėgėlėmis.

Ukrainos gamtos apsaugos centro ekologas Oleksijus Vasyliukas pirmuosius apšaudymus tą vasario rytą išgyveno Vasylkive, už keliasdešimties kilometrų į pietvakarius nuo Kyjivo. Jie su šeima liko Ukrainoje, bet dėl saugumo irgi turėjo palikti namus. Oleksijus su kolegomis nuo invazijos pradžios dokumentuoja ekologinius karo padarinius ir poveikį šalies saugomoms teritorijoms. „Panašu, kad visi mūsų įprasti darbai ilgam sustojo“, – pernai balandį LRT RADIJO laidoje „Vienkartinė planeta“ liūdnai konstatavo jis. „Kaip biologui dirbti gamtoje, kuri užminuota?“

Ukrainiečių filologė Nadija Popyk dar prieš invaziją su vyru atvyko į Lietuvą. Susipažinome Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur ji vedė seminarus apie ukrainiečių kultūrą, literatūrą ir mokė ukrainiečių kalbos pagrindų. „Paskambinau savo draugei, iš kurios mokykloje dėl kalbos šaipėsi“, pavasarį pasakojo Nadiia. „Ji man sako: neįtikėtina – ukrainiečių kalba, kuri kažkada negalėjo prasimušti savo šalyje, dabar skrieja po visą pasaulį.“

Ukrainiečių filosofas ir žurnalistas Volodymyras Yermolenko dar iki 2022-ųjų invazijos Rusijos karinius veiksmus šalyje apžvelginėjo savo tinklalaidėje „Explaining Ukraine“. Pavasarį su žmona Tetjana Oharkova jie tęsė epizodų įrašus iš namų ir aidint oro pavojaus sirenoms. Gegužę su juo kalbėjomės dokumentikoje apie ukrainiečių rusinimo istoriją ir besikeičiančią kalbos padėtį. „Klaidinga prielaida, kad kalbantieji ukrainietiškai palaiko Ukrainą, o rusakalbiai – Rusiją“, – tada pabrėžė jis, pridurdamas, kad ir pats augo rusakalbėje šeimoje. „Daug rusakalbių dabar kovoja už Ukrainą.“

Šiandien, po metų, drąsių savo piliečių ir tarptautinių partnerių dėka Ukraina toliau kovoja ir atsilaiko. Susisiekėme su savo istorijų herojais pasiteirauti, kaip jiems pavyko išgyventi šiuos dvylika karo mėnesių ir kas ukrainiečius palaiko kelyje į pergalę.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Pauliaus Peleckio/ BNS nuotrauka

Nuo pat tarnystės pradžios Lietuvos stačiatikių kunigų Vladimiro Seliavko, Gintaro Sungailos ir Vitalio Dauparo norą puoselėti tikėjimą gožė biurokratija bei pro bažnyčios vartus Maskvos patriarchate, kuriam priklauso ir Lietuva, prasiskverbianti Kremliaus ideologija. Bet neturėdami kito pasirinkimo, jie tarnavo, laikydamiesi pozicijos, kad stačiatikybė nėra tik rusų tautos religija.

2022-ųjų vasario 24-ąją Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje, Maskvos patriarchas Kirilas teisino karą, sakydamas, kad Ukrainoje vykdoma „homoseksualumo propaganda“, o „auka atliekant kario pareigą nuplauna visas nuodėmes“. Lietuvos dvasininkams bažnyčios vadovybė liepė tylėti, nekomentuoti karo įvykių ir toliau minėti patriarcho Kirilo vardą. Atsisakę tai daryti kunigai buvo suspenduoti savo tarnystėje.

Apskundę šį sprendimą Konstantinopolio (visuotiniam) patriarchatui, jie sulaukė gerų žinių – atstatydinimas buvo neteisėtas, jiems grąžinamas kunigų statusas, o patys dvasininkai priimami į Konstantinopolio patriarchatą. Tai istorinis įvykis.

Karas Ukrainoje ir kunigų pozicija pakeitė visą Lietuvos ortodoksų bažnyčią.

Autorė Teresė Bernatonytė

Redaktorės Vaida Pilibaitytė ir Sigita Vegytė
Montažo autorė Sigita Vegytė

Daugumą laidoje skambančių giesmių atlieka choras „Amnos“, vadovaujamas Justinos Trinkūnaitės-Sungailienės.

Arvydas Užolas-Slibinas buvo 9 dešimtmetyje įkurtos roko grupės C.R.O.W. būgnininkas. 1989 metais, vedamas svajonės ištrūkti iš Sovietų Sąjungos ir patekti į JAV, jis su draugais nutarė įveikti vadinamąją „mirties zoną“ Berlyne.

Autorė Asta Borusevičiūtė, redagavimas ir montažas - Inga Janiulytė-Temporin.

Astos Borusevičiūtės nuotrauka

Stasas Olenchenko gimė nepriklausomoje Ukrainoje, Kyjive. Augdamas jis girdėjo tiek rusų, tiek ukrainiečių kalbas ir suržiką, jų mišinį, bet šeimoje ir su draugais daugiausia kalbėjo rusiškai.

Jis visada žinojo, kad proseneliai žemdirbiai kalbėjo ukrainietiškai, o vėliau seneliai ir tėvai persijungė į rusų dėl sovietmečiu Ukrainoje vykdytos rusifikacijos.

Po Oranžinės revoliucijos, Euromaidano, Krymo okupacijos ir prasidėjus karui Donbase, Staso šeima savo šalies istorijos nulemtą dvikalbystę ėmė aptarinėti vis dažniau.

„Tai, kad esu rusakalbis, mano galvoje kažkaip taikiai sugyveno su mano ukrainietiška tapatybe [...]. Man asmeniškai tai niekada nebuvo problema. Aš jaučiau, kad noriu daugiau viešai kalbėti ukrainietiškai ir tai dariau. Visiškai persijungti nemačiau reikalo,“ – sako Stasas. „Bet po invazijos viskas pasikeitė.“

2022-ųjų vasarį, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje, jie nusprendė visiškai persijungti į ukrainiečių.

Ši istorija – jautrus ir labai asmeniškas Staso pasakojimas apie tai, koks jausmas turėti dvi kalbas, kurios abi yra gimtosios, ką reiškia suprasti, kad tavo kalba asocijuojasi su karo agresoriumi, ir kaip persijungus keičiasi emocinis santykis su kalba, kurią kadaise prarado tavo protėviai.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Redaktorė Sigita Vegytė

Ivan Studynskyi nuotrauka

Turtinga naudingosiomis iškasenomis Kongo Demokratinė Respublika tuo pat metu yra viena nestabiliausių, skurdžiausių ir nedemokratiškiausių šalių pasaulyje. Dalyje valstybės vykstant konfliktams dėl išteklių kontrolės, kaip karo ginklas, siekiant palaužti bendruomenes, pasitelkiama ir seksualinė prievarta. Jos mastai šalyje tokie dideli, kad Kongo DR vadinama pasaulio prievartavimų sostine. Nuo smurto kenčia visi – vyrai, vaikai, kūdikiai, bet daugiausia moterys.

Kongietės Šarlotė ir Linda (vardai pakeisti) augo skirtingose šalies dalyse, bet abi nukentėjo nuo seksualinės prievartos. Dėl patirtos traumos, vyraujančio nebaudžiamumo ir kaltės jausmo jos nusprendė pabėgti į Europą ir, su Baltarusijos režimo sukelta migrantų banga, 2021-ųjų vasarą atsidūrė Lietuvoje. Šarlotė ir Linda čia pabandė gauti prieglobstį, tačiau seksualinę prievartą patyrusiems žmonės pagal tarptautinę teisę jis dažnai nepriklauso.

Autorės Rūta Dambravaitė, Sigita Vegytė ir Marielle Vitureau

Rusijos atakos Ukrainos energetikos infrastruktūrai virto nauja, varginančia realybe. Nuo spalio raketos, iranietiški dronai „Shahed“ taikosi į elektrines, elektros pastotes, vandentiekio sistemas ar šiluminius tinklus. Energija, kuri mums, gyvenantiems Lietuvoje, yra tarsi savaime suprantamas dalykas, ukrainiečius kasdien moko išgyvenimo pamokų: kaip atlaikyti šaltą, tamsią žiemą aplink siaučiant karui.
Statistiką matome kasdien - kiek raketų atskrido, kiek numušė, kiek nukrito ir kiek žmonių žuvo. Bet ką iš tiesų reiškia gyventi tamsoje ir laukiant dar vieno masinio bombardavimo?

Autorė Ieva Balsiūnaitė

Beno Gerdžiūno nuotrauka

2022-ųjų vasario 24-osios rytas pakeitė pasaulį. Bėgdami nuo rusų tankų, smūgių ir sprogimų, tūkstančiai ukrainiečių visais įmanomais būdais patraukė į Lenkiją. Pirmaisiais invazijos mėnesiais čia prieglobsčio ieškojo daugiau kaip 3,5 milijono žmonių.

Pabėgėlių yra beveik kiekviename didmiestyje, taip pat ir Katovicuose, pietų Lenkijoje. Čia jie glaudžiasi regioniniame kultūros centre. Išskleidžiamos lovos ir čiužiniai išdėlioti meno galerijose, prie įėjimo į teatrą ir netoli koncertų salės, talpinančios daugiau kaip tūkstantį žiūrovų. Keturiasdešimt metų šiose erdvėse aidėjo orkestro muzikos garsai ir spektaklių dialogai. Dabar ukrainiečių kalba čia skamba taip pat dažnai kaip ir lenkų.

Dešimtys lenkų savanorių padeda bėgantiems nuo karo. Jie atneša maisto, valymo priemonių ir koordinuoja pagalbą iš užsienio. Teatro rūbinė paversta improvizuota valgykla, kurioje pabėgėliai gauna maisto, o muzikos studijoje vyksta dirbtuvės vaikams.

Pabėgėliai, miegantys prie seno fortepijono – toks pat keistas vaizdas, kaip ir faktas, kad pats instrumentas, pasirodo, yra visiškai išsiderinęs. Sename lenkiškame posakyje fortepijono derinimas prilyginamas pasaulio derinimui – taip viskas grąžinama į savo vietas.

Nepriklausomo Lenkijos „Radio 357“ dokumentikos „Derintojai“ (lenk. Stroiciele) autoriai klausia: ar įmanoma suderinti mūsų griūvantį pasaulį?

Dokumentika nominuota tarptautiniame festivalyje PRIX EUROPA 2022.

Autorės: Anna Dudzińska ir Agnieszka Szwajgier
Režisierė: Anna Dudzińska
Garso dizaineris: Artur Giordano
Redaktorius: Albert Drosel

Pirmą kartą transliuota 2022-06-10

Adaptacijos lietuvių kalba redaktorė: Vaida Pilibaitytė

Iš lenkų kalbos vertė: UAB Skrivanek vertimų biuras

Įgarsino: Vaida Pilibaitytė, Rūta Dambravaitė, Paulius Šironas, Vytautas Paulavičius, Adomas Šimkus, Indrė Kaminskaitė, Gabija Narušytė, Odeta Vasiliauskaitė, Sonata Jadevičienė, Žygimantas Kapočius, Inga Janiulytė, Sigita Vegytė, Laura Stančė, Šarūnė Stančiutė, Mantas Stančius.

Nuotraukos autorė: Marzena Bugała Astaszow

"Tai yra pasaulio žmonių pažinimas ir, galų gale, gilesnis tautos mąstymo pažinimas, supratimas apie pasaulį, nes kiekvienas senas žmogus, jis nugyvenęs gyvenimą. O dainas paprastai išlaiko talentingi žmonės, giliau mąstantys, daugiau suprantantys", - taip etnomuzikologė Varsa Liutkutė-Zakarienė atsiliepia apie patirtį renkant tautosaką.

Folkloro ekspedicijos tikslas – užrašyti tautosaką iš senų žmonių lūpų. Folkloro mylėtojai, ansamblių nariai ar profesionalūs muzikologai pasirenka tam tikrą kaimo vietovę ir lanko senus žmones jų pačių namuose, klausia apie jų gyvenimą, prašo padainuoti dainas ar giesmes, išmoktas vaikystėje. Tuomet jas įrašo, vėliau transkribuoja, deda į archyvus bei mokosi dainuoti patys. Šitaip liaudies kūryba nemiršta, o kaip tik atgimsta. Atradę senąsias liaudies dainas naujai jauni žmonės užmezga ryšį su protėviais ir tai jiems tampa kelrodžiu dabartyje.

Šios ekspedicijos dalyviai vyko į Punską – lietuviškiausią vietą Lenkijoje, kur puoselėjamos senosios lietuviškos tradicijos.

Autorė Teresė Bernatonytė

1980-aisiais, po to, kai aprašė savo tardymą, vykusį po dviejų kartu gyvenusių vienuolių arešto, sesuo Bernadeta Mališkaitė susilaukė pasiūlymo, pakeitusio jos gyvenimą. Ji buvo pakviesta redaguoti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ - pogrindžio leidinį, kuris pranešdavo apie katalikų persekiojimą ir diskriminaciją sovietmečio Lietuvoje.
Už „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą buvo įkalinti 14-a žmonių. Tuo metu Bernadetai ir jos bendražygėms kalėjimo išvengti pavyko didelio atsargumo ir laimingų atsitiktinumų dėka.

Laidoje skamba kariliono muzika, ją atlieka Austėja Staniunaitytė ir Monika Kazmierczak.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Artūro Morozovo nuotrauka

Pasakojimas iš Ukrainos apie išvykstančius iš pavojingiausių vietų, jiems padedančius ir grįžtančius atgal.

Autoriai Augustinas Šulija ir Sigita Vegytė

„Mums nepatinka, kad jį daro tai beprotį, tai herojų. Nu elinis bachuras buvo“, – 1989-aisiais apie Romą Kalantą sakė jo draugai. Jis klausėsi Bitlų, nešiojo ilgus plaukus ir prijautė hipių judėjimui. Tuo pat metu buvo labai religingas, domėjosi politika, istorija ir filosofija, turėjo savo nuomonę ir nebijojo jos pasakyti, net jeigu tai sukeldavo jam nemalonumų.

Kai 1972 metais atrodė, kad dauguma lietuvių susitaikę su gyvenimu okupacijoje, Kalanta nuėjo į Kauno centrą ir susidegino, sušukęs „Laisvė Lietuvai!“. Užrašų knygutėje jis paliko žinutę: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

Sovietų sudaryta psichiatrų komisija iškart jam nustatė diagnozę – šizofrenija. Nepriklausomos Lietuvos idėja tuo metu buvo tokia nereali, kad bet koks išsišokimas to meto psichiatrams atrodė kaip ligos požymis, sako psichiatras Dainius Pūras. Bet daliai žmonių jis iškart tapo didvyriu, paskatinusiu netylėti ir juos.

Romas Kalanta praėjusiame amžiuje buvo tik vienas iš daugelio pasaulyje, pasirinkęs protesto formą, kurią sociologai vadina altruistine savižudybe – kai žmogus dėl kolektyvinio tikslo paaukoja savo gyvybę. Prieš jį Vietname deginosi budistų vienuoliai, protestuodami prieš religinius suvaržymus, vėliau – amerikiečiai, nepritardami karui Vietname. Galiausiai idėja pasiekė ir komunistinio bloko šalis.

Autorės Rūta Dambravaitė ir Sigita Vegytė

Inžinierius hidrotechnikas Jonas Jusčius melioracijos įmonėse pradėjo dirbti sovietmečiu. Jis yra nusausinęs ne vieną pelkių plotą, reikalingą žemės ūkiui. 2019 metais jis sutiko pelkių atkūrimu užsiimantį gamtininką Leoną Jarašių. Tuomet paaiškėjo, kad gamtininką ir melioratorių sieja kur kas daugiau negu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Pabradės užsieniečių registracijos centras – viena iš penkių vietų Lietuvoje, kur nuo pernai apgyvendinami per Baltarusijos sieną atvykę migrantai.

Ši istorija – apie tris žmones, atsidūrusius ten, kur susikerta skirtingos kalbos. Iš Graikijos atvykęs Salah Ruwandizi ir Peri Ibrahim iš Jungtinės Karalystės čia dirbo kaip profesionalūs vertėjai žodžiu.

Vakarais, kai samdomi vertėjai baigia darbą ir išeina namo, pokalbiai tęsiasi.

Pasakojimo autorė Martyna Šulskutė susitinka su trylikamete kurde Hivi, kuri jau devynis mėnesius atsakinga už tai, kad svarbūs dalykai būtų išversti ir suprasti. Tuo metu Pabradėje ji gyveno su savo šeima ir kasdien vertėjavo aplinkiniams neoficialiai, neprofesionaliai, bet kartu ir nepaliaujamai.

Autorė - Martyna Šulskutė

Muzikos autorė ir garso redaktorė - Katarzyna Bitowt

Pasakojime panaudoti tradicinių kurdų instrumentų dafo, balamos ir kamančės įrašų motyvai.

Dokumentikos versija anglų kalba sukurta nepriklausomam žurnalistų kolektyvui NARA bendradarbiaujant su menų agentūra Artscape ir nevyriausybine organizacija Diversity Development Group. Daugiau: https://nara.lt/en/articles-en/language-shouldn-t-be-a-curse-it-should-be-a-blessing

Į lietuvių kalbą išversta ir adaptuota bendradarbiaujant su LRT.

Adaptuota Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos garso įrašų studijoje.

Vertimą įgarsino Katarzyna Bitowt, Adomas Šimkus, Paulius Šironas ir Vaida Pilibaitytė.

Adaptacijos redaktorė - Vaida Pilibaitytė

Paulas Simonas dainavo, kad yra 50-imt būdų palikti mylimąjį. Įdomu, ar į šią sumą jis įskaičiavo ir vieną tylų, nematomą ir nesamą būdą atsisveikinti? Kai iki tol tavo gyvenime buvęs žmogus staiga be jokių paaiškinimų dingsta. Arba kaip sako šį veiksmą patyrę – kai tave ghostina.

Ghostinimas jau kurį laiką patogiai įsitaisęs tarp lietuviško slengo žodžių. Galima būtų šį elgesį vadinti pradingimu ar versti tiesiogiai iš anglų kalbos ir sakyti, jog kažkas kažką pavaiduoklino, tačiau šiame pasakojime dažniausiai girdėsite žodį ghostinimas, kadangi jis geriausiai apibūdina visą su juo susijusią šiuolaikybę. Ghost anglų kalboje reiškia vaiduoklį. Kai bandai pasiekti žmogų, kuris tave užghostino ir nesulauki iš jo jokių žinių, apima jausmas, tarsi jis būtų pradingęs nuo žemės paviršiaus, išnykęs kaip dūmas arba kaip vaiduoklis. Šis terminas atsirado apie 2000-uosius metus, kai viena žurnalistė aprašė kaip vaikinas, su kuriuo ji susipažino pažinčių programėlėje, neatėjo sutartu laiku pasimatyti ir užblokavo bet kokį kontaktą su ja. Dingo kaip vaiduoklis. Ghostino.

Atsisveikinimai yra nemalonūs, šlykštūs ir norisi juos nustumti kaip galima toliau arba iš vis jų išvengti. O kas jeigu prisijaukintume ne tik pasisveikinimus, bet ir atsisveikinimus?

Autorė Rūta Dambravaitė

Pradėjusi plataus masto karą Ukrainoje, Rusija Charkivą bandė užimti vieną pirmųjų. Išskirtinis savo kultūriniu gyvenimu pasienio miestas ilgai buvo laikomas prorusišku, o Maskvai jis svarbus ir simboliškai – pirmoji Ukrainos TSR sostinė. Tačiau charkiviečiai savo miestą apgynė, pasakydami, kad nenori būti Rusijos dalimi. Už tai gyventojai dabar kiekvieną dieną yra terorizuojami apšaudymais iš toli.

Pasakojimas iš Charkivo apie šio miesto charakterį, balansavimą tarp Rusijos ir Ukrainos bei kaip miestą pakeitė karas.

Autoriai Augustinas Šulija ir Sigita Vegytė.

2008 metų pavasaris Alytuje. S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje mergina ir vaikinas stovi apsikabinę liepą. Šalimais – toks pat medis perpjautu kamienu ir želdinius tvarkančios įmonės automobilis. Netoliese Laisvės angelo aikštėje į pjauti numatytus klevus sulipę daugiau jaunuolių. Čia pat susirinkę jų bendraminčiai laiko plakatus su užrašais „Pasipuoškim kelmais“ ir „Mums rūpi gimtasis miestas“.

Tai fotografijose įamžinti vaizdai iš jaunimo protesto prieš savivaldybės planus iškirsti virš 100 medžių Alytaus miesto sodo prieigose. Tuometinė miesto valdžia tikino, kad būtina „estetinę išvaizdą praradusius“ medžius pakeisti naujais. Bet tąkart dėl protestų darbai sustojo ir dalis brandžių medžių pjūklų išvengė.

Visgi po keleto metų, 2012-aisiais, keičiant dangą Laisvės angelo aikštėje neliko ir likusių senųjų klevų, o jų vietoje dabar auga kalninės pušys.

Tačiau istorija tuo nesibaigė. Po kelerių metų savivaldybė parengs į Kultūros vertybių sąrašą įrašyto miesto sodo tvarkymo planą, kuriame įsipareigos iškirstus klevus atsodinti.

Tai pasakojimas apie vieną pirmųjų protestų už brandžių miesto medžių išsaugojimą Lietuvoje ir daugiau kaip dešimtmetį užsitęsusią jo atomazgą.

Autorės Vaida Pilibaitytė ir Indrė Kiršaitė

Douglas Green nuotrauka

Vis mažiau sielos, tuštuma, viskas dulkina ir netvarkinga – šie žodžiai tik iš pažiūros apibūdina bažnyčią, kurioje Piotras kalba apie kunigo – šeimos draugo – jam padarytą skriaudą. Tačiau šis pasakojimas ne apie pastatą... Kaip atrodo skriaudžiamo vaiko siela? Kaip atrodo Katalikų bažnyčia kaip institucija, po dviejų tūkstančių metų išskirtinės teisės į žmogaus sielą, ir galios apibrėžti gėrį ir, dorybę ir nuodėmę? Kur teisingumas, žalos atlyginimas ir atleidimas? Kaip mumyse miršta tikėjimas, viltis ir meilė?

Ši Lenkijos Liublino radijo dokumentika – intymi išpažintis ir kartu viešas pareiškimas apie daugelį metų slėptą seksualinio išnaudojimo problemą Katalikų bažnyčioje. Ji remiasi pagrindinio herojaus pasitikėjimu ir tikėjimu, kad žurnalistas gali kažką pakeisti.

Autorė Agnieszka Czyżewska Jacquemet mano, kad radijas gali ne tik patikimai perteikti faktus, bet ir žmonių emocijas. Pasak jos, šnabždesys gali būti garsesnis už šauksmą, ir ilgam išlikti širdyse bei atmintyje.

2021 metais sukurta radijo dokumentika „Sielos vis mažiau“ (lenk. Duszy coraz mniej) Lenkijoje prisidėjo prie atviros diskusijos apie Katalikų bažnyčios atsakomybę už seksualinius nusikaltimus.

Dokumentika įvertinta tarptautiniame festivalyje PRIX EUROPA 2021.

Prodiuserė Agnieszka Czyżewska Jacquemet
Garso inžinierius Piotr Król
Muzika Artur Giordano

Lietuviškai adaptuota audiofestivaliui „Banguoja 2022“ (www.banguoja.lt)
Į lietuvių kalbą vertė Agnė Mackė
Įgarsino Adomas Zubė, Linas Zubė, Vaida Pilibaitytė, Rima Žilinskaitė, Angelė Daugininkaitienė, Rūta Dambravaitė
Garso dizaineris Martynas Gailius

Greitai šimtmetį švęsiantis siurrealizmo judėjimas atsidūrė meno pasaulio dėmesio centre. Ant bangos iškilo menininkai ir kūriniai, kurie daugelį metų buvo užmiršti, arba matomi visai kitaip, nei dabar yra. Apie juos pasakoja Venecijoje gyvenanti meno istorikė, kuratorė Gražina Subelytė ir menininkės Leonoros Carrington giminaitė, žurnalistė Joanna Moorhead.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Matteo De Fina nuotrauka

Eiti kur akys veda, užkalbinti nepažįstamuosius, stebėti kas dedasi aplink ir kas vyksta viduje. Šis pasakojimas - tai pasivaikščiojimas po Vingio parką, skubantį gyvenimą palikus už nugaros.

Kokia šios istorijos prasmė? Muzikantai gali rašyti dainas, o ką daryti radijo dokumentikų kūrėjai? Tik šitai, ką čia išgirsite. Čia mano radijodukmentinė daina Vingio parkui.

Autorė Rūta Dambravaitė

Akmenės rajonas – vienas labiausiai ištuštėjusių Lietuvoje. 2001 metais čia gyveno apie 30 tūkst. žmonių, o šiuo metu jų kiek mažiau nei 20 tūkst.

Rajono valdžios atstovai įsitikinę, kad nuo karo nukentėję ukrainiečiai galėtų papildyti retas gyventojų gretas ir sako darantys viską, kad jie čia liktų. Prisitaikyti atvykusiems žmonėms padeda ir vietiniai.

Apie 90 procentų karo pabėgėlių iš Ukrainos yra moterys ir vaikai. Su visam ar laikinai netekusios namų ir vyrų, moterys turi pačios pradėti kurti naują gyvenimą sau ir savo vaikams. Tačiau kaip tai padaryti – atsakymai ne visada aiškūs.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Taavė užaugo krikščioniškoje šeimoje, pasirinko studijuoti teologiją ir norėjo tapti pastoriumi. Bet tam sutrukdė jo seksualinė orientacija.

2007 metais sukurta Estijos radijo dokumentika „Uždrausti jausmai“ (Est. Keelatud tunded) pasakoja apie jauną žmogų, kuris priverstas rinktis tarp tikėjimo ir jausmų. Pasak jo, visuomenė kažkaip miglotai tiki, jog „tai nenormalu“, o krikščionys remdamiesi Biblija teigia, kad „tai blogai“. Kadangi niekam nepavyko išrasti būdo atsikratyti homoseksualumo, pirmoji reakcija yra „tai“ išstumti.

„Praėjus tiek daug metų ir stebina, ir liūdina tai, kad Taavės istorija šiandien vis dar aktuali ir svarbi“, – sako dokumentikos autorius Meelis Süldas. „Požiūris į homoseksualius žmones bažnyčioje nelabai pasikeitė. Net jei jie būtų aukštos kvalifikacijos specialistai, jiems vis dar galioja tie patys apribojimai.“

Autorius Meelis Süld
Garso režisierė Külli Tüli
Treneris Edwin Brys
Į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Vaida Pilibaitytė

Dokumentika parengta bendradarbiaujant su VRT radiju kaip tarptautinės EBU radijo dokumentikos mokymų programos baigiamasis darbas.

Transliuojama minint Tolerancijos ir pasididžiavimo mėnesį.

Rauno Kõiv nuotraukoje – Taave Lips

Buča tapo Rusijos žiaurumo Ukrainoje sinonimu. Ir kol ukrainiečiai savanoriai iškasinėjo savo kaimynų kūnus iš masinių kapaviečių, Vladimiras Putinas apdovanojo karius, kurie Bučoje kankino, tyčiojosi ir žudė gyventojus. O Rusijos naujienų agentūra „RIA novosti“ paskelbė nuomonės straipsnį, kuriame atviru tekstu sakoma: reikia išnaikinti „reikšmingą masių dalį“.

Po vaizdų iš Bučos ir kitų Kyjivo priemiesčių, vis daugiau valstybių ir stebėtojų pradėjo sakyti, kad Rusija Ukrainoje vykdo genocidą. O šiam karui, kurį akademikai vadina kolonijiniu, Rusija savo visuomenę ruošė bent dešimtmetį.

Pasak istorikų, Rusija kartoja tai, ką jau bandė padaryti prieš 90 metų, per Holodomorą, Sovietų Sąjungos sukeltą badą. „Galime brėžti paraleles ir matyti, kad tai tas pats – tai genocidas. Tačiau šį kartą žiaurumų dar daugiau“, – sako Ukrainos Holodomoro muziejaus direktorė Olesia Stasiuk.

Pasakojimas iš Ukrainos.

Autoriai Benas Gerdžiūnas ir Sigita Vegytė

Medinė miesto architektūra dar neatrasta ir nevertinama – taip galima apibendrinti su ja reikalų Lietuvoje turinčių specialistų mintis. Medinis namas, kaip pasakytų jums dailidė, yra gyvas, tobulai kreivas, reaguojantis į temperatūrą, drėgmę ir mus, žmones, kurie vieninteliai gali mediniu namu pasirūpinti. Namui kaip ir žmogui reikia rūpesčio. Galų gale, juk medinukas neturi nei burnos, nei rankų, kad pats save apgintų ar pasakytų, ką galvoja apie mus.

Susipažinkime su medine architektūra besižavinčiais, su ja dirbančiais, ją bandančiais išsaugoti, joje gyvenančiais ir dėl jos patiriančiais iššūkių, bet vis tiek ją mylinčiais.

Autorė Rūta Dambravaitė

„Jums turbūt irgi puikiai pažįstama situacija, kai užsienyje pasakydavai, kad esi iš Ukrainos ir žmonės iškart: ai, čia Rusija? Dabar visi jau puikiai žino, kur yra Ukraina. Manau, kad panašiai bus ir su kalba. Žmonės išgirdę ukrainiečių irgi iškart sako: tai čia panašu į rusų? Prireiks laiko parodyti, kad jos skiriasi“, – vertėja ir literatūrologė iš Kyjivo Nadiia Popyk žino, kad nuostatų apie kalbos padėtį Ukrainoje yra įvairių.

Todėl ji, kaip ir kiti ukrainiečiai, įprato panašiuose pokalbiuose kantriai priminti, kad nors šalyje abi kalbos yra naudojamos pramaišiui, ukrainiečių ir rusų skiriasi, o rusakalbiai – kaip ir ji pati – nebūtinai yra prorusiški.

„Nuo 2014 m. įvyko didelis lūžis, kuris tęsiasi iki šiol. Pavyzdžiui, tokie rusakalbiai miestai kaip Dnipras ir Charkivas dabar yra labai proukrainietiški. Rusija dabar bombarduoja daugiausia rusakalbius Ukrainos miestus ir dar labiau didina tą atskirtį tarp savo siekių ir Ukrainos rusakalbių“, – mintį pratęsia filosofas ir žurnalistas Volodymyras Yermolenko iš organizacijos „Internews Ukraine“, kuriam ukrainiečių irgi yra gimtoji, bet ne pirmoji kalba.

Kai Rusija vasario 24 d. pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje, didelei daliai ukrainiečių valstybinė kalba tapo ypač svarbiu tapatybės simboliu.

„Kartą kažkas pabandė suskaičiuoti, kiek yra buvę ukrainiečių kalbos draudimų ir ribojimų. Tokių atvejų buvo 134 - tiek kartų ukrainiečių kalba buvo visaip draudžiama nuo XVII a. iki dabar, Kryme ir Donbase“, – sako Anna Ohoiko, ukrainiečių kalbos mokytoja ir portalo ukrainianlessons.com įkūrėja. Pasak jos, vis daugiau rusakalbių Ukrainoje dabar apsisprendžia šeimoje pereiti prie ukrainiečių ir taip susigrąžinti šimtmečiais okupantų naikintas šaknis.

„Lietuvoje jautiesi ukrainiete, o Ukrainoje – lietuve, tas marginalumas buvo nuolatinis“, - prisipažįsta Ukrainoje gimusi vertėja ir miško maudynių gidė Mila Monk. Jai ukrainiečių visada buvo kalba, kuria bendrauja su mama. Bet prieš keletą metų Mila nusprendė ją papildomai studijuoti, kad galėtų versti literatūrą ir geriau pažintų savo ukrainietišką tapatybės dalį. „Verčiant dar labiau įsigyveni. Ir taip atėjo suvokimas, kad čia mano dalis, iš to ir aš išaugau“.

Nadiia Popyk, Volodymyras Yermolenko, Anna Ohoiko ir Mila Monk dalijasi mintimis apie ukrainiečių kalbą, jos istoriją ir asmeninę reikšmę šiandien, karo laikais.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Etnobotanikė Gražina Žumbakienė didelę savo gyvenimo dalį skyrė tradicinių Lietuvos sodybų augalų tyrinėjimui.
Keliaudama po Lietuvą ji surinko tarpukarį ir ankstesnius laikus menančių žmonių pasakojimus apie lauko ir kambarines gėles, medžius, krūmus ir kitus augalus. Apie senuosius gėlių darželius ji parašė knygą.
Kodėl gėlių darželiai buvo tokie svarbūs ir kokią moterų istoriją jie pasakoja?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

1978-aisiais Wanda Rutkiewicz įkopė į Everestą ir tapo trečia moterimi pasaulyje, pasiekusia aukščiausią pasaulio viršūnę. Ji pirma iš moterų įkopė į K2, antrą aukščiausią viršūnę, laikomą vieną sudėtingiausių. Aukščiausios pasaulio viršūnės Wandai buvo tik kelios iš daugelio.

Wanda tapo viena žinomiausių alpinisčių visame pasaulyje. Kalnuose ji buvo bekompromisė, o mieste kukli ir kartais atrodė bejėgė, sakė ją pažinoję. Viena savo palapinėje kalnuose ji buvo laimingiausia, sakė jos draugai. Bet ekspedicijose, kaip pati sakė, turėjo nuolat įrodinėti savo galimybes.

O Wandos Rutkiewicz istorija prasideda Plungėje.

Autorė Sigita Vegytė

Nuotrauka ir archyviniais įrašais iš ekspedicijų pasidalino Jerzy Kukuczkos muziejus (https://jerzykukuczka.com).

1993 m. vasarą vyras rado sužeistą gandro jauniklę. Ji buvo peršautu sparnu ir negalėjo paskristi. Paukščiui buvo lemta mirti. Bet vyras jį išgelbėjo. Gandrė negalėjo skraidyti, bet išgyveno. Jis pakeitė jos likimą. Bet ar jis numanė, kad gandrė pakeis ir jo paties gyvenimą?

Kad gandrė būtų saugi, nesušaltų ir nebadautų – nepaisant sulaužyto sparno – Stjepanui teko pačiam apriboti savo judėjimo laisvę. Jo dėka Malena ne tik išgyveno, bet ir rado mylimąjį – Klepetaną.

Maždaug prieš dešimtmetį apie senolį ir gandrę vietos laikraštis publikavo straipsnį. Palengva žinia apie neįprastą meilės istoriją pasklido visame pasaulyje. Bet gyvenimas tai ne romanas. Būti kažkieno sparnais yra sunkus darbas, be atostogų ir galimybės išeiti į pensiją. Ypač kai tave visi stebi.

Pasakojimo veiksmas vyksta viename Kroatijos kaime, kieme už mokyklos, kur Stjepanas rūpinasi Malena ir bando sudurti galą su galu.

Dokumentika parengta bendradarbiaujant su rbb radiju kaip tarptautinės Åke Blomström mokymų programos baigiamasis darbas.

Autorė ir režisierė Marta Medvešek

Trenerė Gabriela Hermer

Garso dizainas Bodo Pasternak ir Erik Lehman

Viršelio iliustracijos autorė Vanja Perković

Pirmą kartą publikuota 2020 m.

Pelnė geriausios Europos radijo dokumentikos apdovanojimą festivalyje PRIX EUROPA 2021 m.

Į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Vaida Pilibaitytė

Pasaulyje liko apie 30-imt žmonių, kurie gali susikalbėti karaimiškai. Visi jie gyvena Lietuvoje.

Karaimų kalba įrašyta į UNESCO nykstančių pasaulio kalbų atlasą. Karaimų bendruomenei tai ne naujiena, o jau seniai žinomas faktas.

Kalba, kurios beveik nebėra kam ir kur vartoti, pasmerkta išnykti? O gal ją galima išsaugoti? Kad ir kaip bebūtų, paleisti jos anksčiau laiko karaimų bendruomenė nenori, nes kalba yra savasties dalis.

2022-ieji - Karaimų metai. Sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvoje.

Autorė Rūta Dambravaitė

Pernai Lietuvoje prasidėjusi migrantų krizė, Lietuvoje 20 metų gyvenančios ir apie tai pasauliui pasakojančios žurnalistės akimis, dar tikrai nesibaigė. Kokius profesinius iššūkius ir žmogiškus klausimus ji iškėlė?

Autorės Marielle Vitureau ir Inga Janiulytė-Temporin

Dovilės Dagienės nuotrauka

Tęsiantis karui Ukrainoje žmonės ieško būdų padėti nukentėjusiems. Jų yra įvairių – vieni aukoja pinigus, kiti užleidžia savo namus, treti siūlo pavėžėjimą, o ketvirti laukia, kol bus pakviesti į karo lauką.

Pabėgėliams iš Ukrainos pagalbą teikiantys žmonės pasakoja apie susitikimus ir atsisveikinimus, kurių niekada neįsivaizdavo patirsiantys.

Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiultė-Temporin.

Vasario 24-ąją Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą, bombarduodama miestus visoje šalyje, įskaitant sostinę Kyjivą. Pasaulio valstybės smerkia Rusijos veiksmus, o minios žmonių savo šalyse išeina į gatves reikšdami palaikymą Ukrainai. Tarptautinis teisingumo teismas Hagoje pradėjo tyrimą dėl Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje. Pasak Jungtinių Tautų, per dešimt karo dienų ši agresija sukėlė sparčiausią pabėgėlių bangą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.

Ši istorija apie tai, ką pirmąją karo savaitę išgyvena Ukrainos sostinėje likę žmonės, prie miesto kasdien artėjant agresoriaus kariniams daliniams.

Autorės Vaida Pilibaitytė ir Sigita Vegytė

1991-ųjų rudenį 27 vaikų grupė iš Lietuvos išsiruošia į Izraelį. Tėvai juos ten siunčia baigti vidurinės mokyklos ir mokytis žydiškų tradicijų, o patys planuoja persikelti gyventi, atžaloms ten jau įleidus šaknis. Čia jų laukia ne tik jau anksčiau čia persikėlę giminaičiai ar draugai, bet ir daug pokyčių – pažintis su kitokia kultūra, klimatu, naujos kalbos mokymosi iššūkiai, kova už vietą tarp bendraamžių, gyvenančių internate. Laisvė ir egzotika svaigina, bet kiek iš jų pasiliks gyventi naujoje šalyje?

Antrojoje dalyje Izraelyje jau apsipratęs penketukas susimąsto, kas laukia ateityje ir ką jie paliko Lietuvoje.

Autoriai – Vaida Pilibaitytė, Rimantas Kmita ir Vita Ličytė

Šis pasakojimas parengtas bendradarbiaujant su Goethe’s institutu Vilniuje ir yra Michaelio Muellerio-Verweyeno ir Akvilės Eglinskaitės inicijuoto projekto „Jüdische Rückkehrer“ / „Sugrįžtantys žydai“ dalis.

Pirmoji dalis: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000201478/radijo-dokumentika-saknys-vienos-keliones-istorija-i

1991-ųjų rudenį 27-nių vaikų grupė iš Lietuvos išsiruošia į Izraelį. Tėvai juos ten siunčia baigti vidurinę mokyklą ir mokytis žydiškų tradicijų, o patys planuoja persikelti gyventi, atžaloms čia jau įleidus šaknis. Atvykus laukia ne tik jau anksčiau čia persikėlę giminaičiai ar draugai, bet ir daug pokyčių – pažintis su kitokia kultūra, klimatu, naujos kalbos mokymosi iššūkiai, kova už vietą tarp bendraamžių, gyvenančių internate. Bet pirminis jų ir šeimų planas greitai ima keistis.

Pirmojoje dalyje sužinome apie tėvų planą ir kokie buvo pirmieji Juditos, Rašelos, Ranano, Niros ir Laurinos įspūdžiai naujoje mokykloje.

Autoriai – Vaida Pilibaitytė, Rimantas Kmita ir Vita Ličytė

Šis pasakojimas parengtas bendradarbiaujant su Goethe’s institutu Vilniuje ir yra Michaelio Muellerio-Verweyeno ir Akvilės Eglinskaitės inicijuoto projekto „Jüdische Rückkehrer“ / „Sugrįžtantys žydai“ dalis. Išsamiau: https://www.goethe.de/ins/lt/lt/kul/sup/jrk.html

Beveik 20 metų misijose Afganistane dalyvavusiems NATO šalių kariams susikalbėti su valdžios atstovais ir vietos gyventojais, o taip pat kovoje su Talibanu talkino vietiniai vertėjai. 2021-ųjų vasarą, kai Vakarų pajėgos iš Afganistano pasitraukė, o valdžią vėl perėmė Talibanas, šie žmonės ir jų šeimos atsidūrė pavojuje. Lietuviams dirbę afganistaniečiai pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje. Iš viso 176 žmonės – tarp kurių daug vaikų – pernai rugpjūtį persikėlė gyventi į Lietuvą.

Vos atsikraustę į Raseinius, kur laikinai buvo apgyvendinti profesinės mokyklos bendrabutyje, afganistaniečiai sulaukė neįprastai daug paramos ir palaikymo. Tačiau netrukus jie suprato: perprasti Lietuvą ir jos žmones bei prisitaikyti prie kitokios nei jų kultūros nėra taip lengva.

Tai antra pasakojimo apie afganistaniečius dalis. Pirmosios apie pabėgimą iš Afganistano klausykitės čia: https://bit.ly/3sgKHGt

Autorė Sigita Vegytė

Beveik 20 metų misijose Afganistane dalyvavusiems NATO šalių kariams susikalbėti su valdžios atstovais ir vietos gyventojais, o taip pat kovoje su Talibanu talkino vietiniai vertėjai. 2021-ųjų rudenį, kai Vakarų pajėgos iš pasitraukė, o valdžią vėl perėmė Talibanas, šie žmonės ir jų šeimos atsidūrė pavojuje. Lietuviams dirbę afganistaniečiai pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje. Iš viso 176 žmonės – tarp kurių daug vaikų – pernai rugpjūtį persikėlė gyventi į Lietuvą. Dabar jie čia bando pradėti naują gyvenimą ir prisitaikyti prie kitokios nei jų kultūros.

Pirmoje dviejų dokumentikų dalyje – apie vertėjų gyvenimą Afganistane ir paskutiniąsias savaites prieš kelionę į Lietuvą, kai jiems teko slėptis nuo krentančių kulkų, savaitę išbūti slėptuvėje, laukiant lemtingo skambučio ir prasibrauti pro dešimtis tūkstančių žmonių į Kabulo oro uostą.

Autorė Sigita Vegytė

Pažinti istoriją daug smagiau gyvai prisilietus prie daiktų, kurie iš ten atkeliavo. Tai byloja laidos pašnekovių patirtis. Asta, pasitelkdama autentiškas iškarpas, siuva XIX a. pab. ir XX a. pr. drabužius. Edita ieško sendaikčių ir gilinasi į jų istoriją. Tai jos daro ne moksliniais sumetimais, o savo smalsumui patenkinti.

Nuotraukoje ant Astos lentynos stovinti nuotrauka, kurioje įamžinti XIX a. siuvėjų kursai.

Autorė Rūta Dambravaitė

Žmonės nuo senų senovės gyvenimui rinkosi upės draugiją. Kaip upės buvimas šalia, gali lemti vaikystės prisiminimus, verslo ir kūrybos pasirinkimus, sveikatą, laisvalaikį, mintis?



Keturi pašnekovai - Petras, Raimondas ir dvi Ingos, dalijasi mintimis apie jų ryšį su Šventosios upe. Ši upė ilgiausia, tekanti tik per Lietuvos teritoriją. Nors upė ta pati, laidos herojų patirtys ir bendravimas su upe labai skirtingas ir asmeniškas.


Autorė Vita Ličytė

Armino Kilčiausko nuotrauka

„Teko skaityti apie fantomines kojas ar fantomines rankas. Tai kvapas gali būti kažkas panašaus – lyg ir jauti, bet jo nėra. Tai irgi toks keistas praradimas svarbios savo dalies“, – sako Pranas, kuris naujo viruso poveikį uoslei ir skoniui vis dar jaučia praėjus metams nuo susidūrimo su juo.

Pasikeitę pojūčiai Saulei (vardas pakeistas) apie buvusią ligą vis primena ir namie, ir gatvėje: „Aš kartais lauke po lietaus jaučiu – kaip sakau – deguonies kvapą. Toks keistas kvapas, kurio niekada nejusdavau.“

Pasak neurologo prof. Kęstučio Petrikonio, uoslės ir skonio sutrikimai būdingi net dviems trečdaliams koronavirusu užsikrėtusių žmonių, ypač pirmosiomis atmainomis. „Jos kažkodėl mėgsta uoslę ir skonį“, – sako jis, bet kartu priduria, kad mokslininkai iki šiol nežino, kaip tiksliai šis virusas paveikia nervų sistemą, todėl ir gydymą pasiūlyti sunku. Visgi profesorius ramina ir ragina nepamiršti „daktaro Laiko“. – „Jis pagydo geriau negu fiziniai gydytojai.“

Daugumai žmonių uoslė sugrįžta, bet dalis ir po metų vis dar bando apsiprasti savo dingusių, silpnesnių, pasikeitusių ir naujai atrandamų „kovido kvapų“ pasaulyje.

Laidos autorė kartais juokauja, kad kovidas iš jos atėmė miško ir Kalėdų kvapą.

Autorė Vaida Pilibaitytė

Sauliaus rankose paprasta tiesi lenta virsta šamanišku būgnu.
Vida iš šiaudų veria sodus, kurie primena apie visatos begalybę.

Būgnų ir sodų meistrystei reikia kantrybės, atsidavimo ir neskubėjimo.

Saulius ir Vida pasakoja, kaip jų kūriniai gali pakelti aukščiau kasdienybės ir padeda susikurti ramybės akimirkas.

Autorė Vita Ličytė

Trys žmonės vaikšto miesto gatvėmis klausydamiesi garsų, ir visi trys tai daro skirtingai.
Viena – su ausinėmis, klausydama muzikos, kita – su ausinėmis, įrašinėdama aplinkos garsus, o trečias sako klaidžiojantis be ausinių ir be tikslo. Nors... galbūt ir su tikslu: „priartėti prie būsenos, kai gali kone paliesti laiką“.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Alano Gurino nuotrauka Kirtimų kultūros centro projektui „Sonic Vilnius“.

2021-ųjų vasarą kasdien dešimtys, o vėliau ir šimtai žmonių pradėjo neteisėtai kirsti Lietuvos sieną per Baltarusiją. Dėl to Lietuva sustiprino savo sienos apsaugą, pradėjo statyti metalinės tvoros ir spygliuotos vielos barjerą, o prie budinčių pasieniečių prisijungė kariai. Lietuva ir Europos Sąjunga sako, kad tai hibridinė ataka, kurią organizuoja Minsko režimas, pasinaudojęs tūkstančių žmonių – daugiausiai Irako kurdų, bet taip pat sirų, kongiečių, afganistaniečių ir kitų – noru pasiekti Vakarų Europą ir ten susikurti saugesnį ar geresnį gyvenimą.

Pasakojimas apie du žmones, kurių vienas saugo sieną, o kitas ją neteisėtai perėjo. Ir aplinkybes, dėl kurių jų istorijos susikirto.

Autorė Sigita Vegytė

Šiemet minime Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį. Todėl kviečiame prisiminti pasakojimus iš ciklo apie Lietuvos miestelius – štetlus – kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.

Prieš ketverius metus sukurtoje dokumentikoje Indrė Anskaitytė pasakoja apie Vilkaviškiį. Prieš karą vienas kultūriškai ir tautiškai margiausių miestelių, dabar yra bene lietuviškiausias šalyje.

Nors sutinkama, kad Vilkaviškio žydų istorija mažai tyrinėta, iki Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto žydų vaidmuo miestelyje buvo svarus - pavyzdžiui, žydai sudarė beveik pusę Vilkaviškio tarybos.

Tačiau beveik visi miestelio žydai per Holokaustą nužudyti. Šiandien nedidelė dalis žmonių prisimena tarpukario Vilkaviškį, tik vienas kitas ryžtasi tyrinėti miestelio žydų istoriją.

Prisiminimai ir pasakojimai tų, kuriems anuometis Vilkaviškis - ne tik išblukę istorijos faktai.

Autorė Indrė Anskaitytė

Žmogus orkestras - nors ši frazė jau nugrota, bet tiksliausiai apibūdina Vytautą Skripkauską. Maestro vedą Vilniaus Žirmūnų gimnazijos orkestrą „Septima" pirmyn jau 56 metus. O pats žingsniuoja 95-us.

Profesionaliam muzikui, 4 dešimtmečius klarnetu grojusiam Operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre nė motais, kad jo muzikantai net nemoka skaityti natų. Visko galima išmokti, kai yra noro tai daryti.

Tikras, nuoširdus, abipusis maestro ir ištisų kartų muzikantų bendradarbiavimas - tartum atskira visata, į kurią užsukti galima pravėrus gimnazijos aktų salės duris.

Autorė Rūta Dambravaitė

2021-ųjų pradžioje Trakų gyventojai pastebėjo, kad dešimtys senamiesčio medžių pažymėti kirtimui. Aktyvūs piliečiai prašė pakartotinai įvertinti medžių būklę, bet nieko nepešė. Savivaldybė gynėsi: esą tie medžiai pavojingi, o Europos Sąjungos remiamas projektas visuomenei pristatytas ir įgyvendinamas teisėtai. Tačiau paskubomis per pandemiją išduotas leidimas kirsti saugotinus medžius atsidūrė teisme.

Dviejų dalių žurnalistinis tyrimas apie tai, kaip Trakų rajono savivaldybė panaudojo Europos Sąjungos lėšas biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui saugoti bei atkurti.

Autorės – Vaida Pilibaitytė, Daiva Repečkaitė ir Elena Reimerytė

Šis tyrimas yra „Media4Change – Future Story Lab“ projekto dalis. Projektas kofinansuojamas Europos Komisijos ir atspindi tik autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už laidoje esančios informacijos naudojimą.

Taip pat skaitykite: ‘Lithuania - where 'biodiversity funding' is cutting down trees’ (https://euobserver.com/climate/15330)

2021-ųjų pradžioje Trakų gyventojai pastebėjo, kad dešimtys senamiesčio medžių pažymėti kirtimui. Aktyvūs piliečiai prašė pakartotinai įvertinti medžių būklę, bet nieko nepešė. Savivaldybė gynėsi: esą tie medžiai pavojingi, o Europos Sąjungos remiamas projektas visuomenei pristatytas ir įgyvendinamas teisėtai. Tačiau paskubomis per pandemiją išduotas leidimas kirsti saugotinus medžius atsidūrė teisme.

Dviejų dalių žurnalistinis tyrimas apie tai, kaip Trakų rajono savivaldybė panaudojo ES lėšas biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui saugoti bei atkurti.

Autorės – Vaida Pilibaitytė, Daiva Repečkaitė ir Elena Reimerytė

Šis tyrimas yra „Media4Change – Future Story Lab“ projekto dalis. Projektas kofinansuojamas Europos Komisijos ir atspindi tik autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už laidoje esančios informacijos naudojimą.

Taip pat skaitykite: ‘Lithuania - where 'biodiversity funding' is cutting down trees’ (https://euobserver.com/climate/153302)

Kadaise Naujoji Vilnia prasidėjo nuo pramonės ir geležinkelio. Pramonė traukėsi su besibaigiančiu sovietmečiu, o dabar rajonas pamažu vis labiau atrandamas naujai. Paskutiniais metais stiprėja Naujosios Vilnios bendruomenė, į apleistus gamyklų pastatatus keliasi menininkai ir amatinininkai, į praeities čia paliktus lobius – objektus ir istorijas, atsigręžia vis daugiau žmonių, o čia seniai gyvenantys žmonės visą laiką įžvelgė vietos privalumus. Laidoje pažintis su Naująja Vilnia čia gyvenančių žmonių akimis.

Autorė Vita Ličytė

Moteris skusta galva ir vyrišku kostiumu, šmaikščios kompozicijos su seserimis ir mylimosiomis – tai tik dalis neseniai atrasto Veronikos-Vėros Šleivytės (1906-1998) fotografijų archyvo, gausiausiai pildyto praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Ką pasakoja šios fotografijos, laiškai, Vėrą Šleivytę pažinoję ir šiandien atrandantys žmonės?

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Šiemet minime Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį. Todėl kviečiame prisiminti pasakojimus iš ciklo apie Lietuvos miestelius – štetlus – kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.

Prieš penkerius metus sukurtoje dokumentikoje Vita Ličytė pasakoja apie Šeduvos žydų gyvenimą iki Holokausto bei jų paliktus pėdsakus miestelio panoramoje ir žmonių atmintyje.

Šeduvoje kaip ir daugybėje kitų Lietuvos miestų ir miestelių virė įvairiatautis, įvairiakalbis, spalvingas gyvenimas. Tačiau Holokaustas sunaikino ne tik didelė dalį štetlą, bet ir beveik visiškai ištrynė žydų atminimą.

Autorė Vita Ličytė

2002-ųjų lapkritį, praėjus metams po JAV invazijos į Afganistaną, prie amerikiečių pajėgų prisijungė ir Lietuvos kariai. Vėliau šalis įsitraukė į daugiau NATO misijų, pradėjo vadovauti Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG).

Taip apie 5 tūkst. Lietuvos karių pakaitomis Afganistane praleido beveik 20 metų ir tai tapo didžiausia šalies karine misija.

Radijo dokumentikoje pirmųjų misijų kariai pasakoja, kad norėjo pamatyti „kaip viskas vyksta iš tikrųjų“ ir „pritaikyti žinias praktikoje“, o kartu prisipažįsta, kad susidūrus su realybe tas požiūris dažnai keitėsi.

Autorė Sigita Vegytė

Šiemet minime Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį. Todėl kviečiame prisiminti pasakojimus iš ciklo apie Lietuvos miestelius - štetlus - kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.

Prieš penkerius metus sukurtoje dokumentikoje Vita Ličytė pasakoja apie Zarasų krašo žydus, kaip sugyveno žydų ir lietuvių bendruomenės, koks prieškario Zarasų krašto vaizdas išliko čia augusių atmintyje ir kaip dabar pagerbiamas žydų atminimas.

Iš Zarasų krašto pasitraukusių ar Holokaustą išgyvenusių žydų palikuonys neslepia nostalgijos Zarasų kraštui – ežerams, miškams ir lengvam, nerūpestingam gyvenimui. Tai vienija ir visuose miesteliuose kalbintus gyventojus, kurie patys kuria iniciatyvas primirštai istorijos daliai prisiminti.

Autorė Vita Ličytė

Juozas Tallat-Kelpša – muzikas visuomenininkas, kurio indėlis Lietuvos muzikai – nenuginčijamas. Tačiau šis kūrėjas pelnytai ar nepelnytai nustumtas į muzikos istorijos paraštes. Nustumtas dėl to, kad buvo palankus sovietinei valdžiai arba bent jau dėl to, kad jai nesipriešino. Prie praeities herojų laikui bėgant prisiliečia naujos istorikų kartos ir turi pasiūlyti vis kitą požiūrio kampą, tačiau asmenybių neteisia ir nestigmatizuoja.

Minint Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus, laidoje gilesnis žvilgsnis į totoriškų šaknų turintį Juozą Tallat-Kelpšą.

Autorė Rūta Dambravaitė

Dalis jaunų lenkių dėl skirtingų priežasčių šiandien neplanuoja susilaukti vaikų. Vienos taip pasirenka dėl karjeros, kitos vaikams ateities nemato pasaulyje, kuriam gresia klimato katastrofa, o kitos sako, kad paprasčiausiai nenori būti mamomis.

Tačiau Lenkijoje jos tokio pasirinkimo - legaliai - dažniausiai neturi.

Nepriklausomos Lenkijos radijo stoties „Radio 375“ dokumentikos kūrėja Agnieszka Szwajgier klausia: ką reiškia nenorėti būti mama šalyje, kuri nesuteikia moteriai tokio pasirinkimo?

Šis pasakojimas yra tarptautinio Åke Blomström vardo apdovanojimo baigiamasis darbas.

Dokumentiką išvertė ir adaptavo Sigita Vegytė

Per pastaruosius kelis mėnesius daugiau nei 3000 žmonių neteisėtai kirto Lietuvos sieną ir čia pasiprašė prieglobsčio. Dauguma jų Irako piliečiai, keli šimtai atvyko iš Kamerūno ir Kongo.

Neeilinė situacija paskatino mintimis sugrįžti į 2015 m., kai Europoje buvo kilusi vadinamoji pabėgėlių krizė. Tada dauguma pabėgėlių ir migrantų bėgo nuo karo ir persekiojimo Sirijoje. O į Lietuvą atvyko 334 žmonės, beveik dešimt kartų mažiau nei šiais metais.

Kaip ir šiandien, taip ir prieš šešerius metus, kilo panašios diskusijos apie visuomenės ir institucijų norą ir pasiruošimą priimti į Lietuvą atvykstančius žmones.

2015 m. LRT RADIJAS parengė dokumentikos ciklą apie migraciją ir integraciją „Sienos ir žmonės“. Kviečiame išgirsti vieną šio ciklo pasakojimų. Adomas Šimkus prieš šešerius metus susitiko su žmonėmis, kuriems prieglobstis Lietuvoje buvo suteiktas kiek anksčiau. Jis domėjosi, kas šie žmonės, iš kur jie atvyko bei kaip jiems tada sekėsi Lietuvoje?

Autorius Adomas Šimkus

Visi ciklo „Sienos ir žmonės“ pasakojimai čia: https://www.lrt.lt/tema/sienos-ir-zmones

Šiemet minime Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį. Todėl kviečiame prisiminti pasakojimus iš ciklo apie Lietuvos miestelius - štetlus - kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.

Prieš penkerius metus sukurtoje dokumentikoje Indrė Anskaitytė pasakoja apie tai, kaip prieš karą atrodė Kelmė, kaip žydai ir lietuviai sugyveno tarpusavyje ir kaip dabar miestelis atsimena savo buvusius kaimynus.

Autorė Indrė Anskaitytė

Keturios Italijoje gyvenančios lietuvės dalinasi istorijomis, kurios artimos daugeliui pasaulio lietuvių - apie gimtosios šalies ilgesį, jausmą, kad esi baudžiamas už tariamą išdavystę ir laukimą, kai viskas bus kitaip.

Pasakoja Ramunė Kupšytė, Indrė Sorokaitė, Daiva Lapėnaitė ir Ugnė Gelgotaitė.

Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Apie miestelio sinagogą Liudvikas Markuntavičius kalba tarsi apie brangų žmogų – su rūpesčiu ir atidumu. 83-ejų metų Žiežmarių gyventojas yra vienas iš keleto, kurių pastangomis išliko bene didžiausia pasaulyje medinė žydų šventovė.

Sovietmečiu sinagoga buvo paversta sandėliu, o po Nepriklausomybės atkūrimo ilgus metus stovėjo užkaltais langais. Tačiau ir prastos būklės ji sulaukdavo lankytojų, ieškančių savo protėvių pėdsakų.

Garso pasakojimas iš Žiežmarių ne tik apie jį – sinagogos raktininką. Kokią poziciją pasirinkti žmogui, stovinčiam greta radikalių istorinių įvykių? Liudviko šeima per Holokaustą po namu esančioje bulvių duobėje slėpė ir išsaugojo trylika žydų. Akimirkos, kai būdamas vaikas Liudvikas jiems pranešė apie nacių pasitraukimą, jis sako nepamiršiąs niekados. Po karo jo šeimos namai tapo štabo prieglobsčiu ten veikusiam partizanų būriui.

Autoriai Artūras Morozovas ir Vita Ličytė

Artūro Morozovo nuotrauka

Šiemet minime Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį. Todėl kviečiame išgirsti pasakojimą iš mūsų ciklo apie Lietuvos miestelius - štetlus - kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.

Prieš penkerius metus sukurtoje dokumentikoje Audra Girijotė pasakoja apie vieną garsiausių pasaulyje štetlų - Eišiškes, Šalčininkų rajono miestelį, kurio vardą žino milijonai žmonių pasaulyje. Ne tik vardą, bet ir kadaise buvusio pasaulio veidus.

Autorė Audra Girijotė